Paskutinė bloga žinia iš Italijos: išlaidos dovanoms ir šventiniam stalui Apeninuose sumažėjo 400 milijonų eurų (1380 mln. litų).
Dar viena: 90 proc. italų, užuot išvykę, kaip buvo įpratę, pasikaitinti po Maldyvų ar Dominikos palmėmis, liko namuose, prie tradicinio naujamečio patiekalo – lęšių dubens ir taurės kukliai putojančio „Prosecco”.
Lęšiai – simbolis. Šįmet lęšius naujametę naktį valgė net tie italai, kurie anksčiau mėgaudavosi austrėmis ir prancūzišku šampanu.
Grėsmė – net demokratijai?
Bet juk ne pinigai – laimė. Yra ir svarbesnių dalykų.
Pavyzdžiui, demokratinė santvarka. Yra rimta tikimybė, kad Italijoje šįmet demokratijos bus mažiau.
Įsivaizduokite itin galingą kompiuterį. Jis, matyt, dūzgia slaptame Finansų ministerijos kabinete. Kompiuteris skenuoja visas iki paskutinės Italijos bankų sąskaitas: kiek įplaukų, iš kur, kokiu tikslu.
Italai kasdien raito ant šakutės spagečius, o kompiuteris tuo metu tikrina jų sąskaitas. Be jokio raštiško ar žodinio sąskaitos savininko sutikimo.
O kas vyks po to, kai masinis sąskaitų tikrinimas bus baigtas? Apie tai dabar visi – nuo Milano iki Palermo – mąsto.
Šalies prezidentas Giorgio Napolitano sako, kad pavojus demokratijai negresia.
Ir kad tai tik viena iš tų nelabai patrauklių priemonių, kurių tikslas – atkurti Italijos finansinį pajėgumą. Esą to laukia Europa: jeigu šįmet žlugs Italija, subyrės visa Europos Sąjunga.
Baisokas 2012 metų scenarijus, ar ne?
Šalis – ant permainų slenksčio
Praėjusios šventės parodė, kad Italijoje pagaliau prasidėjo esminių pokyčių metas. Įdomus ir kupinas netikėtumų.
Štai pats didžiausias netikėtumas: linksmiausia, nerūpestingiausia, labiausiai gyvenimo džiaugsmą mokanti patirti Europos tauta, matyt, taps aršiausiai taupančia ir tvarkingiausiai mokesčius mokančia tauta.
Už politiką kazanovą Silvio Berlusconi kone 18 metų su pertraukomis balsavę rinkėjai nori griežto matematikos mokytojo-ekonomisto Mario Monti.
Arba štai dar vienas netikėtumas. Kone revoliucija: į privilegijas labiausiai Europoje įnikę italų politikai lėtai, iškilmingai, po truputį jas laidoja.
Pats iškiliausias pavyzdys: premjeras M.Monti atsisakė jam priklausančios vyriausybės vadovo algos. Atsisakė ir blizgančio tarnybinio limuzino „Maserati”.
Yra ir smulkesnių, bet ne mažiau įdomių atsisveikinimo su privilegijomis pavyzdžių. Tarkime, šalies Senato rūmų restorane porcija spagečių su ančiuviais iki šiol kainavo 1,6 euro (5,52 lito), arba maždaug 600–700 proc. pigiau negu pačiame pigiausiame Romos restoranėlyje.
2012-aisiais makaronų, mėsos ar žuvų patiekalai deputatams kainuos tiek, kiek ir visiems mirtingiesiems – ne mažiau kaip 20 eurų (69 litus).
Italija 2012-ųjų pradžioje šiek tiek primena Lietuvą 2009-aisiais. Skirtumas tik tas, kad Vilniaus neslėgė 2 trilijonų eurų valstybės skola ir milžiniška atsakomybės Europai našta.
Vilnius neturėjo 945 deputatų, kurių kiekvienas gauna vidutiniškai po 20 tūkst. eurų (70 tūkst. litų) mėnesinę algą. Lietuva neturėjo ir 50 tūkst. tarnybinių automobilių.
Žodžiu, Italija 2012 metais kariaus žūtbūtinį karą pati su savimi. Laimės ar pralaimės?
Vienas garsiausių šalies publicistų Giorgio Bocca nuolat kartodavo: „Italai – tai tokia tauta, kuri geriausias savo savybes pademonstruoja sunkiausiu istoriniu momentu.”
Apie Italijos likimą ir ateitį norėjau pakalbinti būtent G.Boccą. Bet Naujųjų metų išvakarėse legendinis žurnalistas mirė. Teko ieškoti kito pašnekovo.
Kalbėtis paskatino filmas
Luca Ragazzi – naujosios kartos italų režisierius. Drauge su bičiuliu iš Pietų Tirolio Gustavu Hoferiu jis sukūrė pusantros valandos dokumentinį filmą intriguojamu anglišku pavadinimu „Italy: Love It Or Leave It” („Italija: mylėk ar išvyk”).
Pasižiūrėjau šį nuoširdų, drąsų filmą ir nusprendžiau, kad jo kūrėjai geriau negu patys įtakingiausi politikai žino, kas laukia Italijos.
Tarptautines premijas laimėjusio filmo siužetas – jaudinamai paprastas ir tuo pat metu skausmingai aktualus.
Du italai – Luca iš Romos ir Gustavas iš Bolcano ginčijasi, ką daryti su Italija.
Vokiškai racionalus Gustavas tvirtina, kad Italija yra šalis be perspektyvos, todėl geriausias dalykas būtų emigruoti į Berlyną. Luca nesutinka ir siūlo eksperimentą: per šešis mėnesius apvažiuoti Italiją ir tada daryti išvadą: likti ir toliau mylėti savo kraštą ar išvykti į užsienį.
Italijoje nėra vietos jauniems?
– Luca, kodėl keliate šį klausimą: mylėti ar išvykti?
Ar Italijoje pasidarė bloga gyventi? – pirmiausia paklausiau filmo kūrėjo.
– Tai tikrai labai svarbus, gyvybiškas klausimas. Dabar kaip niekada jį svarsto daugybė italų. O labiausiai – ambicingas jaunimas. Mat būti ambicingam Italijoje – blogybė. Tokių paprasčiausiai nemėgstama.
Kita vertus, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kas yra jauni ir seni italai. Man, pavyzdžiui, per 40 metų, bet mane kažkodėl vadina jaunu režisieriumi. Taip bus tol, kol peržengsiu 50 metų ribą. Tada jau būsiu vyras ir manęs nebevadins „ragazzo” (išvertus iš italų k. – vaikinas).
Italija yra senų žmonių šalis seniems žmonėms, kurią administruoja seni žmonės. Jie valdo viską – universitetus, sveikatos apsaugą, žiniasklaidą, partijas.
Todėl jauniems prasimušti į gyvenimą labai sunku. Tad daugybė jaunų, ambicingų italų jau nusprendė išvykti.
Atgal kelio nebėra
– Bet šalį pertvarkyti teks tiems, kurie lieka valdžioje – senjorams.
Ar jie pajėgūs tai atlikti?
– Vyresni žmonės turi daug patirties. Tai yra svarbu.
Kitas klausimas, ar jie sugebės perprasti naujus procesus ir pasiūlyti naujų idėjų?
Vienaip ar kitaip, pasirinkimo nebėra – reikia viską ir iš esmės keisti. Grįžti atgal nebeįmanoma, teks atversti naują mūsų istorijos puslapį.
– Kaip jautiesi, kai girdi, kad nuo Italijos priklausys, ar toliau gyvuos Europos Sąjunga. Taigi ir nuo tavęs?
– Jaučiuosi blogai. Juk Italija buvo ES narė-kūrėja. Matyt, buvo padaryta esminių klaidų.
– Turite galvoje S.Berlusconi laikotarpį? Manote, kad S.Berlusconi Italijai buvo absoliutus blogis?
– Jokių abejonių. Bet ne vien tik todėl, kad jo dėka atsidūrėme ekonomikos duobėje.
Jis pasiūlė tokį pilietiškumo modelį, kuris, kaip čia pasakyti, korumpavo italus.
S.Berlusconi apsireiškė kaip naujos politikos atstovas, o iš tikrųjų tai buvo tos pačios, senos politikos žmogus. Bėda ta, kad visa tai truko ištisus 18 metų.
Per šį laiką mes nusiritome visose srityse. Iš pradžių suvulgarėjome, o paskui mus apėmė nusivylimas.
– Tavo filme kaip tik pastebėjau tokią vulgariai išsidažiusią pensinio amžiaus moteriškę, ji vis skanduoja: „Silvio! Silvio!”
Šis milijardieriaus elektoratas daugiau nebeatgims?
– Toji moteris įprasmina ne rinkėjus, o tipišką S.Berlusconi televizijos kanalų žiūrovę. Jis sugalvojo tokią velnišką gudrybę – iliuziją, kad esą visi jo kanalų žiūrovai anksčiau ar vėliau atsidurs televizoriaus ekrane.
Kažkada tai suveikė! Bet dabar šitai niekam nebeįdomu.
Teks atsikratyti individualizmo
– Kiek suprantu, dabar visiems įdomus tik vienas dalykas – išsigelbėti, išgelbėti valstybę ir ES. Kurie, jūsų nuomone, tipiški italų bruožai kliudys pasiekti šį tikslą ir kurie, atvirkščiai, padės?
– Yra toks svarbus italų nacionalinio charakterio bruožas – mentaliteto lankstumas. Mokėjimas prisitaikyti keičiantis aplinkybėms nėra blogas dalykas. Kita vertus, ši italų būdo savybė dažnai tampa įvairių taisyklių bei įstatymų interpretavimo menu. O tai jau nėra gerai.
Italai pasižymi prigimtiniu nepasitikėjimu valdžia. Manau, tai susiję su Italijos istorija: juk mus buvo okupavę ir valdė arabai, austrai, ispanai, prancūzai.
Galbūt todėl eilinis italas nevertina visuomeninio turto – to, kas priklauso ne paskiram individui, o valstybei. Jeigu norime, kad pas mus kas nors iš esmės pasikeistų, turime išmokti vertinti visuomeninį turtą.
– Tai užuomina apie komunistus?
– Žinai, tiesą sakant, man kelia juoką svarstymai apie tai, kad Italiją galėtų valdyti komunistai. Italai yra beprotiški individualistai. Jie įsitvėrę savęs, savo nuosavybės, savo asmeninio požiūrio.
O tokie dalykai kaip suoliukas parke, telefono kabina gatvėje, buitinių atliekų išvežimas – tai visų, o tai reiškia, kad niekieno problemos.
– O kaip dėl to kompiuterio, kuris tirs visų piliečių sąskaitas? Nebaisu?
– Mano sąskaitos baisiajam kompiuteriui atviros. Aš neturiu ką slėpti. Manau, daugybė mano bendraamžių – taip pat.
Ragina nepasiduoti blogiui
– Filme jūs ir Gustavas važinėjate po Italiją senučiuku automobiliu „Fiat Cinquecento”. Ką tai galėtų reikšti?
– Tos mašinytės pasiutusiai birbia, jose nėra amortizatorių, kondicionierių ir įvairių kitų patogumų.
Juk „Cinquecento” gamyba nutraukta daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius.
Užtat jos puikiai atliko istorinę misiją: suteikė ištisoms kartoms galimybę svajoti, tikėti ateitimi. Būtent šito mums dabar ir trūksta.
– Ir todėl jūs pasirinkote tas antikvarines lūženas.
Juk yra ir visiškai naujas, šiuolaikiškas „Cinquecento” modelis?
– Taip, bet jis gaminamas Lenkijoje. Kita šalies gerovės ir tradicijų emblema – kavinukai „Bialetti”, gaminami Rumunijoje.
Mes su Gustavu filme nuolat ginčijamės: aš sakau, kad Italija išgarsėjo ir pirmauja tokiose srityse kaip kinas, mada, gastronomija, pramonės dizainas, literatūra.
O Gustavas man atšauna, kad visi šie dalykai – tai praeities bagažas. Jis sako, kad reikia, užuot žiūrėjus į praeitį, žvelgti į ateitį, kurti ją. Reikia dirbti, kad Italija vėl taptų pripažinta lydere.
– Tad koks jūsų siūlymas: mylėti Italiją ar išvykti?
– Šito mes pasiteiravome Andreos Camilleri (vienas žymiausių nūdienos Italijos rašytojų. – P.J.)
Jis pasakė: „Nutarę pabėgti, mes paliekame savo vietoje tuštumą. Ją užvaldo privertęs mus bėgti blogis.”
Ši filosofinė nuostata mus pribloškė. Mąstėme apie tai keletą dienų ir nutarėme, kad rašytojas teisus.
– Kuo baigiasi jūsų filmas? Jūs pasiliekate Italijoje ar vis dėlto išvykstate gyventi į Berlyną?
– Už kadro girdėti vokiečių kalba. Pro langą matyti didžiulio balto pastato siluetas. Iš pradžių atrodo, kad tai Berlynas, Brandenburgo vartai. Bet paskui vaizdas tampa ryškesnis.
Paaiškėja, kad tai ne Berlynas, o Roma – Tautos altorius.
– Vadinasi, jūs tikite, kad 2012-uosius Italija baigs sėkmingai įveikusi sunkumų distanciją?
– Taip. Mes, italai, turime daug įvairių trūkumų. Bet lemiamu momentu mokame susitelkti.