– Kaip vertinate sausio 13-ąją priimtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, pagal kurį „Lietuvos ryto” žurnalistė Laima Lavaste, parašiusi apie šalies teismų ydas, įpareigota atskleisti savo informacijos šaltinį?
Ar demokratiniame pasaulyje, kuriame jūs praleidote didžiąją savo gyvenimo dalį, tai įprastas dalykas? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Adamkaus.
– Mano požiūris – paprastas. Tie, kurie priima tokius sprendimus, demonstruoja, kad nepripažįsta universalių, laisvajame pasaulyje įprastų taisyklių ir vertybių.
Tarp tų vertybių – neginčijama laisvos spaudos teisė neatskleisti savo informacijos šaltinio, nesulaužyti susitarimo suteikti tam šaltiniui slaptumo ir saugumo garantijas.
Žinoma, galima svarstyti, ar teisėsauga iš tiesų negali versti žurnalisto sulaužyti tų savo pažadų tais atvejais, kai to būtinai reikalauja valstybės saugumas ar kai kalbama apie kokių nors svarbių nusikaltimų tyrimą, kito asmens teises ir laisves.
– Teisėsaugininkai sako, kad jie esą negali pradėti tirti straipsnyje minimos korupcijos, kol neapklausė pirminio informacijos šaltinio.
– Nesutinku su logika, kad pirmiausia būtina išsiaiškinti pirminį šaltinį.
Manau, šiuo atveju prokurorai ir visa teisėsauga gali patys uoliau domėtis teismų sistemos darbu ir ravėti negeroves.
Tas užsispyrimas išsiaiškinti informacijos šaltinį tikrai stebina. Man jis labiau panašus į kėsinimąsi į pagrindines žmogaus teises ir laisves.
Kiek siekia mano atmintis, JAV ar kitose demokratinėse šalyse panašių atvejų irgi būta. Būdavo pradedamas procesas dėl žurnalistų, bet visa tai greitai pasibaigdavo.
Laisvajame pasaulyje puikiai suprantama, kuo gresia tokie precedentai – jei bus bent kartą pažeista teisė slapta teikti informaciją, iškils pavojus žiniasklaidos laisvei ir visuomenės teisei į informaciją apskritai.
Taigi jei Lietuvoje vis dėlto teismo sprendimas galutinai įsigalėtų, jis būtų akivaizdžiai antidemokratiškas.
– Pati žurnalistė negalėjo susipažinti nei su žemesnės, nei su aukštesnės instancijos teismų sprendimais.
Be to, apie kai kuriuos teismų posėdžius ji sužinojo kone paskutinę akimirką. Kaip tai vertinate?
– Tai – apgailėtina. Tokie atvejai – viena labai aiškių priežasčių, kodėl mūsų visuomenė nepasitiki teismų sistema ar net teisingumu apskritai.
– Jums kai kas gali prikišti: V.Adamkus vienu atveju ragina gerbti ir besąlygiškai vykdyti teismo sprendimą Garliavos byloje, o kitu atveju lyg ir siūlo neklausyti teismų žurnalistams.
– Niekada neginčijau teisės kritikuoti teismų sprendimų, su jais nesutikti ar juos net ginčyti.
Niekuomet nesakiau, kad teismai apskritai negali priimti neteisingų ir neteisėtų sprendimų.
Tačiau visada buvau už tai, kad ginčyti reikia civilizuotai ir įstatymuose nustatyta tvarka. Kito kelio teisingumo link paprasčiausiai nėra.
Be to, niekada neneigiau, kad mūsų teismų ir apskritai teisingumo sistemoje yra apstu blogybių, kurias būtinai turi iškelti ir su jomis kovoti visi – tiek žiniasklaida, tiek pati teisėsauga.
Nuo šio savo požiūrio, esu įsitikinęs, nenukrypstu ir šiuo atveju. Juk ir pati žurnalistė, kiek žinau, yra pasiryžusi paklusti teismui ta prasme, jog ji atliks tokią bausmę, kokia bus jai skirta už tai, kad nusprendė neišduoti šaltinio.
Toks jos nusistatymas yra vertas tik pagarbos.
– Gal reikėtų taisyti įstatymus, aiškiau nustatant, kokiais atvejais žurnalistas turi atskleisti savo informacijos šaltinį ir kada gali būti baudžiamas, jeigu šio reikalavimo nevykdo?
– Į šią situaciją pirmiausia žiūriu demokratijos principų ir sveiko proto požiūriu. Kalbant apie teisę, manau, Amerikos nereikia atradinėti.
Tiesiog reikia kuo atidžiau analizuoti per šimtmečius susiklosčiusią demokratinių šalių įstatymų bazę ir lyginti ją su mūsų jaunos demokratijos turima baze.
Jei matome kur nors atsiveriančias spragas, jas reikia užlopyti.