Iš Lietuvos į užsienį jis padėjo gabenti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, taip pat aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais.
Disidentą pasveikino „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Lietuva tiesiogiai“. Pasikalbėti laidoje sutikęs S.Kovaliovas teigė, kad dėl Lietuvoje jam skirtos premijos turėjo smarkiai keisti planus - iš JAV parskrido anksčiau negu ketino.
— Kodėl Jums tai svarbu? - S.Kovaliovo paklausė „Lietuva tiesiogiai“ vedėjas Edmundas Jakilaitis.
— Tai pirmas apdovanojimas nauja premija. Jos pavadinimas įpareigoja. Ši premija priklauso mums visiems. Turiu galvoje Balį Gajauską, kuris buvo kalinamas dešimtmečiais. Dėl ko? Ar manote, jis tikėjosi pamatyti laisvą Lietuvą? Manau, kalėjo dėl pačios laisvės sąvokos, dėl žmogaus orumo.
Jonas Kadžionis, jį Lietuvoje mažai kas pamena, o aš prisimenu iš lagerio. Nuostabus žmogus - vienas iš miško brolių vadų. Ši premija yra žmonių, kurie gynė orumą, o buvo apkaltinti tėvynės išdavimu. Kokios tėvynės? Jie gynė tėvynę – Lietuvą. Okupantai liepė jų valdžią laikyti tėvyne. Šie žmonės garbingai nešė savo kryžių - ir Petras Plumpa, ir Nijolė Sadūnaitė, ir Sigitas Tamkevičius. Visi jie nelabai tikėjosi pamatyti rezultatus.
Ši premija – ir 300 tūkst. Maskvos gyventojų, kurie 1991 m. sausio 14 d. išėjo į gatves, reikalaudami Lietuvos ir kitų Baltijos šalių laisvės.
Tai ir V.Landsbergio premija. Tai bendra premija už bendrą kovą dėl mūsų laisvės. Ne lietuviškos ar rusiškos laisvės. Manau, pasauliui reikia naujo išlaisvinimo, nes kalbos apie universalias vertybes, žmogaus laisves pavirto dviveidžiais užkeikimais. Reikia tai vėl paversti gyvenimo norma.
Kai prasidėjo Niurnbergo procesas, man buvo 16 metų. Tada su draugais džiaugėmės, kad pasaulio vyriausybės atsakys už nusikaltimus, padarytus jų vardu. Bet šie žodžiai pasirodė šlamštas, veidmainių politikų melas.
Prisiminkim Jaltos konferenciją, kai 100 milijonų europiečių buvo už kitų milijonų europiečių gerovę. Prisiminkim branduolinius smūgius Japonijai, taikių Vokietijos miestų bombardavimą.
Tos universalios vertybės apvilktos veidmainių politikų ir diplomatų melo kailiniais ir su jomis reikia baigti.
— Ar galėtumėt palyginti Rusijos padėtį sovietų ir V.Putino laikais. Daug skirtumų?
— Daug techninių skirtumų, bet ne idėjinių. Techniniai skirtumai – V.Putino naudai. Jį gerai mokė KGB ir jis turi patyrusius patarėjus. Rusijoje visa valdžia – iš KGB.
Jie moka pridengti tai, ką daro.
Nėra valstybinės cenzūros, nėra „Glavlito“.
Bent iš tikrųjų cenzūra yra, tik įmantresnė, labiau paslėpta nei sovietinė, bet labai efektyvi. Cenzorius įdėtas į kiekvieno žurnalisto krūtinę. Jei tokie žurnalistai dar ir gabūs, gerai uždirba, jie puikiai supranta: neklausydami vidinio cenzoriaus, baigs blogai.
— Bet mitingai Maskvoje daro įspūdį, turbūt ir Jums.
— Jie suteikia vilties ir nerimo. Kodėl vilties, aišku. Nes tai – ilgai lauktas netikėtumas. Man toks netikėtumas buvo sausio 14 d.žienos demonstracijos Maskvoje 1991 m. Žinojau, kad maskviečiai išeis į gatves, bet nesitikėjau, kad taip gausiai. O kitoks netikėtumas buvo karas Čečėnijoje ir tai, kiek žmonių piketavo: daugiausiai – iki 1000, bet dažniausiai - 300 ar 30.
Dabartinei mitingai suteikia vilties tik su sąlyga: jei mitinguotojų daugės ar bent nemažės. Bėda ta, kad dalis opozicijos lyderių tarpusavy ginčijasi daugiau negu su valdžia.
— Bet juk tai geriau nei nieko?
— Žinoma.
— Kaip manote, ar Lietuvai yra ko baimintis Rusijos?
— Rusijai pulti Baltijos šalių nėra pagrindo. Net ir tiesmuka, nelegitiminė mūsų valdžia to nedrįstų. Ji – ne savižudė, nerizikuos.
Bijoti Rusijos kitomis prasmėmis reikia visam pasauliui. Pasaulio lyderiai į Rusijos „keistenybes“ žiūri korektiškai. Atsakydami į falsifikuotus, užsakytus rinkimus, kurių tiesiog nebuvo, jie siunčia sveikinimus neva išrinktiems vadovams, aiškiai suvokdami, kad teisėtų vadovų Rusijoje nėra. Yra tik paskirti, dar blogiau – pasiskyrę.
Pasaulis suvokia, kad Rusijoje nėra nepriklausomo teisingumo, vadinasi, visuomenė negali nurodyti valdžiai įgaliojimų ribų. Tad apie demokratiją kalbėti neverta.
Štai Europos Taryba, kurios narys ilgus metus buvau, sukurta ginti žmogaus teisėms: daug kalba, sudaro daugybę komisijų, o rezultatai nuliniai. Pati nesivadovauja principais, kuriuos užsirašė ant savo vėliavų.
Strasbūro teismo sprendimas dėl M.Chodorkovskio skelbia, kad byloje daugybė procedūrinių pažeidimų, bet neskelbia esmės – kad byla politinė, parengta vadovaujantis valdžios ir asmeniškai V.Putino motyvais. Tai ką galima pasakyti apie Europą? Ji mėgsta skambant gongui šūkauti apie bendrąsias vertybes. Bet pabandykite jomis vadovautis darbuose – to nėra.
Nepaisydamas šių žodžių, aš viltingai žiūriu į Europos Sąjungą ir Lietuvos bei kitų buvusio sovietų bloko šalių narystę. Tai einanti pirmyn struktūra, bet su anglių ir plieno kartelio vėliava, o ne su universalių vertybių vėliava.
Tradicinė politika reikalavimus diktuoja ir Europos Sąjungoje. Tai liūdna. Manau, šis amžius turėtų būti politinio idealizmo amžius.
— Kuo pavojinga dabartinė Rusija?
— Tuo pačiu, kuo buvo pavojinga nuo 1917 m. Bolševikai mėgino kalbėti apie pasaulinę Spalio revoliucijos reikšmę. Tai buvo teisingi žodžiai. Jeigu revoliucijos nebūtų buvę, gyventume kitokiame pasaulyje.
Nebūtų milžiniškos komunistinės Kinijos su milžinišku kiekiu patrankų mėsos ir branduoliniais ginklais. Patrankų mėsos, kurios kinams negaila, kaip negaila buvo sovietams per Antrąjį pasaulinį karą.
Manote, sovietų pergales kare nulėmė strategija? Ji buvo paprasta – paskandinti priešą savo karių kraujyje ir užversti savo karių lavonais.
Sovietų karo genijai laikėsi šios strategijos. Išimtys buvo tik grožinėje literatūroje, o gyvenime išimčių nebuvo.
Pamenate šio karo finalą, kai sovietų kariai įžengė į Vakarų Vokietiją? Kiekviena daugmaž brandaus amžiaus vokietė buvo išprievartauta, daugelis nužudytos. Sovietų Sąjungoje tai buvo kovojanti armija, o už sienos tapo prievartautojų ir plėšikų orda.
Taip baigėsi šis karas, taip kūrėsi nauja sovietų istorija, ir dabartinė Rusijos istorija netoli paėjo į priekį.
Jūs – Baltijos šalių gyventojai – laiminga išimtis. Jūs buvote okupuoti, daug patyrėte skausmo, bet jūsų atmintyje išliko prisiminimai apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Tai suvaidino didelį vaidmenį. Jūs – vieninteliai europiečiai iš visų sovietų respublikų. Nesakau, kad Lietuvoje nėra trūkumų, jų greičiausiai daug. Bet Lietuvoje yra teismas, rinkimai.
Tai, kad šiuolaikiniai lietuviai daugiau galvoja apie pelną, materialinę gerovę, kuria galėtų pasigirti kaimynui, yra normalu. Pirmiausia ne visi apie tai galvoja, antra, patys galite spręsti savo ateitį ir už tai atsakyti. Todėl esate laiminga išimtis.
Rusijoje visai kitaip. Ten yra daug politinių kalinių, politinių bylų, nėra nepriklausomo teismo, laisvos spaudos, nėra rinkimų.