Taip atsitiko ir per Sausio 13-osios minėjimą Seime.
1991 m. žuvusio laisvės gynėjo A.J.Povilaičio sūnus išrėžė: visuomenei šiandien vis atkakliau stengiamasi įkalti, kad „Europos liberalioji demokratija” bei jos pamatinės vertybės yra Lietuvai svetimi ir netgi pasibjaurėtini dalykai. Pasak R.Povilaičio, tai – aukštyn kojom apverstas patriotizmas, po kuriuo iš tiesų slepiasi iš totalitarizmo paveldėtas potraukis į prievartos kultūrą.
Salėje sėdinti valdžios grietinėlė turėjo sugriežti dantimis.
Mat įžūlusis kalbėtojas atvirai mėtė akmenis būtent į jos daržą – pavyzdžiui, priminęs apie tai, kaip kai kurie Seimo konservatoriai paistė apie „tradicines vertybes” gindami smurtą šeimoje ar su policija besimušusius savo kolegas.
Jaunuolis suįžūlėjo tiek, kad didžiausią akmenį švystelėjo į garbingiausios posėdžio viešnios – prezidentės – pusę!
Šio minėjimo išvakarėse D.Grybauskaitė atvirai stojo Garliavos valdovės N.Venckienės pusėn ir paskelbė, kad ji „vykdo” teismo sprendimą. O štai R.Povilaitis išrėžė, kad mums visiems turėtų būti gėda, jog valstybė nesugeba išlaisvinti vaiko, „patiriančio akivaizdžią psichologinę prievartą” ir tapusio „ciniškų suaugusiųjų žaidimų įkaitu”.
Įdomu, ar kas nors iš ceremonijos rengėjų atsiims už tai, kad į kalbėtojų sąrašą taip žioplai įtraukė šį išsišokėlį? O gal tai tyčinė provokacija ir tamsiųjų jėgų darbas?
Kad ir kaip būtų, laisvės gynėjo sūnus, prabilęs apie tyčia kurstomą priešiškumą europietiškajai demokratijai, į šios valdžios akį pirštu dūrė itin skaudžiai.
Juk didžiausių valdžios galvų svajonė – ne vien į Konstituciją įkalta „tradicinė šeima”, abortų draudimas ar partinė teisėsauga. Svarbiausia – demokratinė ir europietiška tik savo išore, pinigais ir narystėmis, bet vienpartinė savo turiniu ir esme valstybė.
Tokioje valstybėje viskas priklauso tik nuo vieno Tiesos, Valdžios ir Galios centro. Visas valstybės aparatas apskritai gali veikti tik tuomet, kai to reikia šiam centrui. Kodėl šis centras turi tokį mandatą? Todėl, kad taip patvarkė Aukščiausiasis, o tik po jo – rinkėjai, kurie vieninteliai ir yra Tikroji Lietuva.
Visos kitos smulkmenos – laisvės, teisės, įstatymų viršenybė, valdžių atskyrimas bei pusiausvyra yra vertingos ir reikalingos tik tuomet, kai to prireikia partija pasikrikštijusiems Tiesos ir Galios apaštalams. Kitu atveju jos – klaidingos arba žalingos.
Šią paprastą filosofiją pagrindinės valdančiosios partijos vadai yra viešai dėstę nekart. Ypač atvirai ir detaliai – per praėjusį savaitgalį vykusį partijos tarybos posėdį.
Tai suprantama – rinkimai jau beveik ant nosies, tad reikia kuo labiau mobilizuoti ir įkvėpti savo ištikimiausius rinkėjus.
Tad partijos vedlys A.Kubilius kukliai skelbė, jog visa, kas Lietuvoje yra gero, sukurta tik dešiniųjų.
Tuo tarpu patriarchas V.Landsbergis partijos nebemėgstamą Konstitucinį teismą skelbė tokia pat okupacine valdžia kaip ir sovietinė. Kita vertus, dvasinis vadas reikalavo stiprinti savo vadovaujamą partijos komitetą, kuris turėtų „politiškai” vertinti ir licencijuoti viską, kas vyksta valstybėje.
Kaip gaila, kad visos šios svajos išpildytos tik iš dalies!
Juk yra pasaulyje tokių valstybių, kur šis politinis modelis įgyvendintas visu šimtu procentų.
Pavyzdžiui, Vengrijoje. Jos valdžios užmojais atimti iš tenykščio konstitucinio teismo teisę vertinti valdžios ūkinę politiką mūsiškis A.Kubilius žavėjosi dar prieš kelerius metus.
Neseniai įsigaliojusioje Vengrijos naujojoje konstitucijoje, parašytoje specialiai valdantiesiems dešiniesiems, jau surašytos visos mūsų konservatorių svajonės.
Tiesa, vietos išdavikai bei supuvusi Europa dabar spaudžia ir šantažuoja tenykščių dešiniųjų vadovą premjerą V.Orbaną, vadina jį Viktatoriumi, o jo kuriamą Tikrąją Vengriją – Orbanistanu. Tačiau laikykis, Vengrija, į tave su viltimi ir pavydu žiūri Tikroji Lietuva!