„Iš tikrųjų Strasbūro teismas priėmė galutinį sprendimą dėl
atvejo, kuris buvo 2000 metais, kai asmuo įkalinimo įstaigoje dėl
sumušimo mirė ir teismas konstatavo, kad valstybė ne viską padarė,
kad būtų suteikta teisinė ir medicininė pagalba ir įvykis ištirtas
laiku. Ko gero, reikia pripažinti, kad bėdų ir buvo, ir liko
nemažai, ir tai didžiąja dalimi yra dėl paveldėtos kalėjimo
struktūros“, - pirmadienį žurnalistams Europos Žmogaus Teisių
Teismo (EŽTT) sprendimą, kur Lietuva pripažinta pažeidusi Žmogaus
teisių konvencijoje garantuojamą teisę į gyvybę, komentavo
ministras.
Anot R.Šimašiaus, bėdų būtų gerokai mažiau, jeigu būtų
pertvarkytos įkalinimo įstaigos. Pagal siūlomą planą, daugiau kaip
pusė, apie 60 proc., visų įkalinamų asmenų gyventų vienutėse.
„Šiuo metu jie dažniausiai gyvena po keliolika asmenų vienoje
vietoje, tai, aišku, sukelia rimtų problemų kuo įvairiausių - tiek
nakties metu, tiek dienos metu bendraujant visi maišosi vienoje
krūvoje, ir subkultūrai sąlygos klestėti yra, deja, per geros.
Galiu pridėti ir tai, kad sienos tikrai ne viską lemia, lemia
žmogiškasis faktorius ir čia daug pertvarkų vykdoma šiandien -
kalbant apie tai, ko reikalaujama iš įstaigų vadovų, atskirų
darbuotojų, kaip užtikrinama, kad būtų vykdoma tai, ko
reikalaujama. Tai galimybė, kad tokie atvejai pasikartos, yra
mažėjanti ir dar labiau sumažės po kalėjimų pertvarkos
įgyvendinimo“, - kalbėjo R.Šimašius.
EŽTT sausio 10-ąją paskelbtame sprendime konstatavo, kad byloje
Česnulevičius prieš Lietuvą mūsų šalis pažeidė Europos žmogaus
teisių konvencijos straipsnį, garantuojantį teisę į gyvybę, pranešė
Teisingumo ministerija.
Pareiškėjo sūnus Arūnas Česnulevičius, 2000 m. kalintas
Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose, tų metų rugpjūčio 4-6
dienomis buvo keliskart sumuštas nenustatytų asmenų ir mirė nuo
sužeidimų.
Pirmą kartą pataisos namų prižiūrėtojai, aptikę A. Česnulevičių
su sumušimo žymėmis, saugumo tikslais uždarė jį baudos
izoliatoriuje iki ryto. Tačiau jis atsisakė būti apžiūrėtas
gydytojo, rašyti paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių bei likti baudos
izoliatoriuje arba sveikatos priežiūros patalpose. Vėliau A.Česnulevičius buvo dar porą kartų užpultas ir sumuštas. Po trečio sumušimo suteikus medicinos pagalbą ir vėliau nugabenus į ligoninę
A.Česnulevičius kitą dieną mirė nuo patirtų sužalojimų.
Šio nuteistojo tėvas Petras Česnulevičius kreipėsi į EŽTT su
skundu, kad įkalinimo įstaiga neužtikrino jo sūnaus saugumo
kalinimo metu, o valstybės institucijos neatliko veiksmingo jo
sūnaus nužudymo aplinkybių tyrimo bei nenustatė kaltų asmenų.
Bylą išnagrinėję Lietuvos teismai nenustatė tarp pataisos namų
pareigūnų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo sūnaus mirties
priežastinio ryšio, tačiau bylą nagrinėjęs EŽŽT priminė, kad
valstybė tam tikrais atvejais turi pozityvią pareigą imtis
prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų
padaryta nusikalstama veika.
Šiuo atveju EŽŽT nusprendė, kad A.Česnulevičiui nebuvo
užtikrinta saugi aplinka, nes pareigūnai nesugebėjo nustatyti,
užkirsti kelio ir kontroliuoti smurto tarp nuteistųjų bei skubiai
ir veiksmingai į jį reaguoti.
Teismas taip pat nustatė konvencijos 2 straipsnio 1 dalies
pažeidimą dėl neužtikrintos teisės į veiksmingą pareiškėjo sūnaus
mirties aplinkybių tyrimą. Teismas pastebėjo, kad nors tyrimas
įkalinimo įstaigoje buvo pradėtas skubiai, tačiau buvo netinkamai
atliekamas, be to, nebuvo nustatyti kalti asmenys.
Pareiškėjui priteista 30 tūkst. eurų neturtinei žalai bei 3
tūkst. 350 eurų turtinei žalai atlyginti, taip pat 770 eurų
patirtoms teisinėms išlaidoms atlyginti.