- Kaip artėjantys Seimo rinkimai atsilieps Seimo ir Vyriausybės darbui?
- Tiesiogiai ir stipriai jausis šių rinkimų įtaka šalies politiniam
gyvenimui. Tuo galėjome įsitikinti jau pernai rudenį, ypač svarstant
šių metų biudžetą.
Akivaizdu, kad nemaža dalimi Seimo narių siūlymų siekta pelnyti rinkėjų
dėmesį, bet nerūpinta, ar tai padės spręsti konkrečias šalies problemas.
Natūralu, kad parlamentarai galvoja apie Seimo rinkimus. Visų politikų
tikslas - įgyti valdžios, nes tik tuomet ir įmanoma įgyvendinti savo
politines programas, idėjas.
Bet parlamentarai apie rinkėjus turėtų galvoti nuolat, o daugybė Seimo
narių juos išrinkusius žmones ima prisiminti tik artėjant rinkimams.
Dar didesnė problema, kad prisiminę rinkėjus ir užsidegę noru pelnyti jų
balsus, politikai, užuot sutelkę jėgas realioms problemoms spręsti,
rūpinasi vien tuo, kaip atkreipti į save visuomenės dėmesį. Tokia
parodomoji politika tik imituoja rimtą politinį darbą ir smukdo žmonių
pasitikėjimą valstybės institucijomis.
- Ar nesusidarė įspūdis, kad svarstant šių metų biudžetą politikai ėmė daugiau orientuotis į atskirus visuomenės sluoksnius ir mėgina pelnyti rinkėjų balsus net supriešindami skirtingas socialines grupes?
- Tai nėra naujas reiškinys. Tačiau esant įtemptai ekonominei
situacijai, labiau atsiskleidė politikų orientacija į atskiras tikslines
rinkėjų grupes. Kai vienam socialiniam sluoksniui siūloma padėti kitos
žmonių grupės sąskaita, neišvengiamai visuomenė supriešinama.
Tai labai aiškiai atsiskleidė Seimui svarstant, ar atkurti ankstesnį
sumažintų pensijų lygį atsisakant ar mažinant įmokas į antros pakopos
pensijų fondus. Bet diskusijos, kurios žmonių grupės svarbesnės, negali
būti konstruktyvios, nes kursto tik socialinį nepasitenkinimą.
Tokiais atvejais politikai turėtų gerai apmąstyti galimas alternatyvas,
įvertinti savo siūlymų privalumus ir trūkumus, nemėginadami pasirodyti
vienos socialinės grupės advokatais.
- Ar Seimo rinkimų metais nekyla grėsmė, kad Lietuvai nepavyks griežtai laikytis finansinės drausmės ir neviršyti 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) biudžeto deficito, ypač jei blogėjant ekonominei situacijai jį tektų dar kartą peržiūrėti?
- Telieka tikėtis, kad ne tik Vyriausybė, bet ir Seimas supras, kaip
svarbu išlaikyti kuo mažesnį biudžeto deficitą ypač dabartiniu metu.
Būtina siekti, kad šis deficitas neviršytu vadinamuoju Mastrichto
kriterijumi numatytos 3 proc. ribos.
Ižvelgčiau pora rizikos faktorių, galinčių sutrukdyti įgyvendinti šį
tikslą.
Pirmiausia būtų labai pavojinga jei toliau blogėtų nuo Lietuvos pastangų
nepriklausanti Europos ekonomikos situacija, nors pastaruoju metu ji
teikia daugiau vilčių nei vos prieš kelias savaites prognozavo daugelis
ekspertų. Vis dėlto padėtis labai neaiški, todėl be galo sunku nuspėti,
kas gali nutikti artimiausiais metais.
Greta šio tarptautinio faktoriaus Lietuvą veiks ir rinkiminių metų
vidaus politikos rizikos, ypač jei tektų peržiūrėti šių metų biudžetą.
Tačiau net jei ir neprireiktų jo dar apkarpyti, neišvengsime grėsmės,
kad apie rinkimus galvojantys politikai pažers valstybės išlaidas
didinančių pasiūlymų ir prireiks politinės valios juos atremti. Čia
labai daug lems prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir svarbiausių partijų
vadovų pozicija.
Beje, apmalšinant išlaidauti nusiteikusių politikų fantazijas, svarbų
žodį turėtų tarti ir politikos komentatoriai, atskleisdami galimą tokių
siūlymų žalą, nurodydami pavojus, kad tai gali padidinti Lietuvos
skolinimosi kainą.
- Jei ekonominė situacija ES blogėtų, ar tai neskatintų kai kurias partijas ir politikus žaisti euroskepticizmo korta, nesustiprintų šalyje ksenofobinių nuotaikų?
- Vienintelis būdas atremti tokį pavojų - daugiau aiškinti visuomenei
krizės priežastis, atskeisti, kad ją pirmiausia lėmė tik neatsakinga
atskirų ES valstybių politika.
- Tačiau jau girdėti net raginimų atnaujinti sustabdyto antrojo Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus darbą, jei ES neskirs Lietuvai žadėto finansavimo jam uždaryti. Ar tai nesukels įtampos tarp mūsų šalies ir Briuselio?
- Vykstant ES deryboms dėl ateinančio laikotarpio finansinių
perspektyvų, politikai, stiprindami savo derybines pozicijas, kartais
griebiasi ir drastiškų argumentų.
Kita vertus, tokie vieši pareiškimai neretai orientuoti į savus
rinkėjus, bet juos girdi Europos Komisija ir tai gali sukelti
nereikalingos įtampos.
- Prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad euro 2014 metais Lietuva tikrai neįsives, bet premjeras Andrius Kubilius pabrėžė, jog toks tikslas tebėra jo vadovaujamos Vyriausybės prioritetas. Ar tai nerodo, kad šalies vadovai skirtingai žvelgia į euro įvedimo galimybes?
- Vargu, ar čia reikėtų įžvelgti nuomonių išsiskyrimą. Premjeras
A.Kubilius pabrėžia Vyriausybės siekį biudžeto deficitą sumažinti žemiau
3 proc. BVP ribos. Jei tai pavyktų, Lietuva jau kitąmet galėtų prašyti
leisti nuo 2014 metų prisijungti prie euro zonos.
Žinoma, koją dar gali pakišti didesnis nei leidžia Mastrichto kriterijus
infliacijos lygis, kaip jau nutiko 2006 metais.
Prezidentė D.Grybauskaitė, matydama, kad Lietuvos gyventojai dabar
nelabai entuziastingai žvelgia į eurą, turbūt išvis nenori kalbėti apie
stojimą į euro zoną. Todėl ji pabrėžia būtinybę mažiau išlaidauti, bet,
matyt, sąmoningai vengia minėti konkrečius euro įvedimo terminus, nors
tai susieti dalykai.
Manau, kad Lietuvai gali pavykti tenkinti Mastrichto kriterijus, o
tuomet turėtume teisę belstis į euro zonos duris. Tik, žinoma, reikėtų
atidžiai stebėti, kokia euro padėtis.
Kita vertus, tik Danija ir Didžioji Britanija gali neįsivesti euro net
jei atitinka Mastrichto kriterijus, o mūsų šalis yra įsipareigojusi tai
padaryti. Bet reikia gerai žmonėms išaiškinti visus euro įvedimo
privalumus ir trūkumus.