„Privačiame sektoriuje yra kitas labai paprastas dalykas - darbdavys su darbuotoju sutaria, kiek yra vertas darbuotojo darbas
rinkoje, ir tuomet yra aišku - darbdavys gali mokėti tokį
atlyginimą arba ne. Tuo tarpu viešajame sektoriuje toks sutarimas
neįmanomas - kad ir kiek būtų vertas žmogaus darbas rinkoje, jam
gali pasiūlyti tik lygiavą - lentelės koeficientus ir Valstybės
tarnybos įstatymo numatytus priedus. Viso šito pasekmė - pasirengę
konkuruoti rinkoje specialistai valstybės tarnybą apleidžia net
blogais laikais, - teigė ministrė.
Jos nuomone, valstybinės įstagos vadovas turėtų turėti biudžetą ir su juo
pasiekti jam iškeltus tikslus.
„O kiek ir kokių žmonių tam reikia pasamdyti, turėtų būti paties vadovo prerogatyva. Biudžetas kasmet turėtų šiek tiek mažėti, kad būtų siekiama didesnio efektyvumo.
Būtent taip yra privačiame versle“, - interviu dienraščiui
„Respublika“ sakė ministrė.
Į dienraščio klausimą, ką ministrė mananti apie priedus
valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir prie algų minisrė atsakė: „Norėčiau siūlyti, tik nesu tikra, kad tie siūlymai jums labai
patiktų.
Privačiame sektoriuje, žinoma, nėra jokių priedų už stažą, nebent kolektyvinėje sutartyje tokie dalykai numatomi.
Štai kovą sueis 15 metų nuo mano tarnybos pradžios ir priedas už stažą
padidės tiesiog automatiškai - laikraščiai turės apie ką rašyti,
kaip taupanti I. Šimonytė sau atlyginimą pasikėlė. Manau, kad tai
nesąmonė, nors dar nesugalvojau, ką daryti - nenoriu skelbti priedo
atsisakanti ir atrodyti tarsi kokia populistė. Bet nenoriu ir
rašinėlių tuo klausimu“.
Anot jos, priedas priedui nelygu - jeigu žmogus sutinka
dirbti už, tarkime, motinystės atostogų išėjusią kolegę ir, užuot
mokėjusi laikinai pasamdytam darbuotojui visą išėjusios algą be
jokių priedų, sutinkančiam pavaduoti sumoku trečdalį ar pusę tos
algos kaip priedą, juk mokesčių mokėtojams tai galiausiai kainuoja
pigiau. Todėl ne priedai yra problema.