Žinia, pagal plačiausiai pripažįstamą apibrėžimą „hermeneutika“ yra vadinama supratimo siekianti teksto interpretavimo teorija ir praktika, tiesiogiai nekelianti užduoties gretinti faktus ar kurpti sociologinius apibendrinimus.
Tačiau, iš kitos pusė žiūrint, nesunku bus pastebėti, jog čia į vieną eilę surikiuojami tie tragiški potekstėmis apsunkę įvykiai, ta mirties seka, kuri leidžia iliustruoti išvirkščiosios hermeneutikos mūsuose praktikavimą, hermeneutikos su minuso ženklu raišką, kai interpretacijos užmojai yra panaudojami faktų nuslėpimui arba kvazifaktų gamybai, kai tokia kvazihermeneutika tampa miglos pūtimo menu, dėmesio nukreipimo į pašales, falsifikacijų štampavimo praktika.
Kyla toks įspūdis, jog klaidinantys manevrai yra tiesiog neatsiejama politinio vyksmo Lietuvoje dalis, o dūmų uždangos - politinės praktikos mūsuose būtinas inventorius. Vis dažniau politinėse batalijose varžomasi dėl to, kas greičiau paklaidins vienas kitą, o po to bandoma susišūkauti ūkuose, girdint tik savo paties balso aidą.
Prabėgus daugybei metų, galima konstatuoti faktą, jog G.Beresnevičiau žūties aplinkybės nebuvo tinkamai paaiškintos, nebuvo atsakyta į visuomenės aštriai keliamus klausimus. Dar tiksliau tariant, buvo pateikti tik tokie karikatūriniai paaiškinimai, kurie priminė piktdžiugišką pasivaipymą, kai net nekeliamas tikslas kalbėti įtikinimai.
Į viešąją erdvę andai prasprūdo tik lakoniškas pranešimas, jog liudininko, mačiusio, kaip garsus mokslininkas atvykusių policininkų buvo sugrūstas į bagažinę, parodymai buvo paneigti eksperimento (įsiklausykite, kokia mokslinga terminologija, gaminant įspūdį, jog čia bus operuojama objektyviais duomenimis), neva įrodžiusio, jog to padaryti, t.y. įkišti žmogų į šunims vežioti skirtą bagažinę, - neįmanoma.
Toks patikinimas skambėjo labai nykiai, žinant, jog „padauginusių“ žmonių transportavimo į nuovadas ar išblaivinimo įstaigas praktika tuomet buvo plačiai paplitusi, o galbūt net aprobuota oficialios instrukcijos.
Prabėgus metams po G.Beresnevičiaus žūties, viename interneto dienraštyje skaičiau be galo nustebusios ir sutrikusios moters straipsnį, pasakojantį apie matytą įvykį, kai dienos metu iškviesti paimti besivoliojančio prie parduotuvės girto žmogaus policininkai linksmai nusiteikę tokį savo klientą be didelių ceremonijų sugrūdo į bagažinę su tokiu smagiu ūpu, jog net tratėjo mašinos gumos, stiklai ir nelaimėlio kaulai.
Taigi net žinant, kuo gali baigtis tokie „eksperimentiniai“ pavėžinimai policijos mašinos bagažinėje, žmogaus gyvybei pavojų keliantis, necivilizuotas, sakykime tiesiai, sadistinis policininkų elgesys Lietuvoje buvo (yra?) toleruojamas; iš tiesų nesu tikras, jog tokia praktika šiandien yra išgyvendinta, draudžiama kokių nors aplinkraščių.
G.Beresnevičiaus žūties aplinkybės labai akivaizdžiai iliustruoja faktą, jog Lietuvos policijos sistema formavosi tik paprasčiausiai perdažant sovietinės milicijos monstrą nauja spalva, kažką papudruojant šen bei ten, tačiau nieko nekeičiant iš esmės, išsaugojant buvusios sistemos necivilizuotumą, baisų (azijinį) šiurkštumą, antihumanišką pobūdį su visais per metus susiformavusiais patologiniais įpročiais. Tačiau čia dar norėčiau atkreipti dėmesį į kitą, nepalyginamai sunkiau nusakomą momentą, kurį sąlyginai pavadinkime G.Beresnevičiaus mirties fakto nutylėjimo hermeneutika.
Į tuometį Lietuvos prezidentą V.Adamkų kreipėsi žinomi Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai, prašydami tarpininkavimo, užtikrinant teisingą pasaulinio garso mokslininko žūties aplinkybių tyrimą, turėjau progą ir aš pats išsakyti savo nuomonę apie „tyrimo“ rezultatus atvirame laiške prezidentui. Žinia, jokio atsakymo niekas nesulaukė, prezidentas tylėjo tarsi prisisėmęs vandens į burną, taip pat ir kitos oficialios institucijos nerado jokio reikalo pakomentuoti kreipimesi išsakytus argumentus.
Tarkime, jog prezidentas V.Adamkus buvo tiek išmintingas, jog nedarė tokios klaidos, ant kurios šiandien kaskart pasimauna jo įgaliojimų estafetės parėmėja D.Grybauskaitė, neprašyta besikišanti į teismų darbą, savo komentarais apie teisėjų priimtus sprendimus kelianti sumaištį visuomenėje, kartais tiesiog grubiai ignoruojanti teisinės visuomenės principus. Tačiau ir bestseleriu tapusioje savo atsiminimų knygoje, kai baigęs kadenciją prezidentas atvirauja nevaržydamas savęs, apie G.Beresnevičiaus žūties įvykį, sukėlusį tąsyk nemenką sujudimą visuomenėje, neužsimena nė žodelyčiu.
Nesunku įsivaizduoti, jog iš esmės vienišius, nepriklausantis jokioms partijoms, draugijoms, susivienijimams, santakoms, klanams ir samplaikoms, nutolęs nuo dvaro intrigų mokslininkas nebuvo tiek įdomus prezidentui personažas, jog čia dar kažką būtų galima prisiminti (V.Adamkus pasaulio istoriją dalija į dvi atkarpas: iki Pakso skandalo ir po Pakso skandalo), tačiau, kaip atrodo, forsuotam šios tragiškos istorijos nutylėjimui reikšmės turėjo ir sistemos instinktyvus sugebėjimas atpažinti kaip svetimkūnį tokius savo protu gyvenančius, laisvai kritiškai mąstančius, taigi visados nepatogius žmones kaip G.Beresnevičius.
Jeigu G.Beresnevičiaus žūties aplinkybių kaip nelaimingo nakties įvykio versija meta didelį šešėlį policijai, nes mokslininkas ir rašytojas žuvo (kitaip sakyti nevirsta liežuvis), patekęs į policijos nagus, tai tragiško incidento Bresto viešbutyje kaip nelaimingo įvykio vertinimas nepaliktų vietos jokioms interpretacijoms, įpareigotų dėti tašką šios istorijos tyrime.
Kita vertus, visiems akivaizdu, jog žuvusio užimamos pareigos ir įvykio vieta žadina mūsų vaizduotę, spontaniškai kuriančią versijas pagal nusistovėjusį trilerio apie šnipų karus scenarijų, be jokių įrodymų leidžia pritaikyti įvaizdinimo schemą, pagal kurią pareigūnas žuvo vykdydamas užduotį arba, tiksliai tariant, buvo nužudytas priešiškai nusiteikusios valstybės specialiųjų tarnybų.
Nieko nuostabaus, jeigu tokia interpretacija būtų įsivyravusi, o vėliau nušlifuojant ją kaip brangakmenį iš tiesų būtų sukurtas patriotinę auklėjamąją vertę turintis filmas apie lietuvišką Bondą, nuostabu ir neįtikėtina yra tai, jog užginčijant išankstinį įvaizdinimo schematizmą, taigi su tam tikra prievarta mūsų vaizduotė buvo pakreipta visiškai priešinga linkme, t.y. garbingo Lietuvos pareigūno žūties Breste faktas buvo panaudotas vidaus politiniuose karuose, fantasmagoriškų, pamišėliškų interpretacijų pretekstu užpuolant politinius oponentus ir siekiant užvaldyti slaptąsias Lietuvos tarnybas. Nedidelė paslaptis, jog tokios masyvios atakos centru tapo konservatorių partija drauge su aplink ją šurmuliuojančiais formaliais ir neformaliais dariniais, tačiau ne tik ši partija maišė siera dvokiančią košę, čia persipynė skirtingų pajėgų revanšistiniai, keršto, infantiliški satisfakcijos, o taip pat mėgėjų pažvejoti drumstame vandenyje interesai.
V.Pociūno žūties aplinkybių interpretacijų sukelta isterija byloja apie tai, jog, trūkstant politinės kultūros ir netramdant savo egoizmo, tūžminga kova su politiniu oponentu gali peraugti į valstybės naikinimo, kitaip tariant, savinaikos procesus, tapti moralinių valstybės pagrindų demontavimo procesu.
Ypatingą vaidmenį čia, kaip žinome, paprastai atlieka profesionalūs virkautojai, prisodrinantys atmosferą alpiu jausmingumu, o po visur kaišiojantys savo ultrateisuolių kaukes. Kaip atrodo bent man, toks politinio narcisizmo konskio-duolio kompleksas yra labiausiai žiaukčioti verčiantis, pasidygėjimą keliantis šios nelaimingos istorijos pasažas ir, galimas daiktas, mūsų dar laukiančių įvykių užstatas.
Jeigu laikytume bent menka dalimi tikėtina tą ekstravagantišką interpretaciją, jog V.Pociūnas buvo nužudytas dėl savo tyrimų Lietuvos ekonomikos sektoriuose, tai nepražiopsokime fakto, kad saugumo karininko ir analitiko pastarųjų metų tyrimai lietė kaip tik labai artimų konservatorių sluoksniams elektros pardavimų tarpininkų veiklą.
V.Adamkaus dienoraštyje randame tokį daug ką paaiškinantį šioje situacijoje, iš tiesų iškalbingą įrašą: „Šiandien kone naktį R.M. man į Turniškes atvežė slaptų dokumentų. Pasikalbėjome apie interesų grupių kovą dėl Atominės elektrinės įstatymo ir kodėl kurstomas nepasitikėjimas šiuo projektu. Skaudžiausia buvo regėti slaptose pažymose kai kurių man gerai pažįstamų žmonių pavardes. Jie ne tik palaiko verslo ryšius su Rusijos energetikos žaliavų tiekėjais, bet esą ir dalyvauja rusų pinigų plovimo schemose, atstovaudami savo darbdavių interesams Lietuvoje, susitikinėja su mūsų šalies pareigūnais. Tarp skaitytų dokumentų buvo ir paskutinė Breste žuvusio Vytauto Pociūno surašyta pažyma. Nejučiomis į galvą lindo mintis, kad gal ne ten, kur reikėtų, ieškoma jo mirties paslapčių.“ (Valdas Adamkus. Paskutinė kadencija. 2011, p. 407.)
Vis tik, kaip atrodo, čia prezidentas nė iš tolo nesiruošia tvirtinti, neteikia nė užuominos, jog dėl V.Pociūno mirties neva kažkokiu paslaptingu būdu yra kalti kažkokie paslaptingieji garbaravičiai (toks tiesioginis teigimas būtų pamišimo demonstravimas iš priešingos pusės), prezidentas tik atkreipia dėmesį, jog, paskubėjus apspjauti kitą, nejučiomis gali apsispjauti pats save, apsnargliuojant visus savo plačiai atlapoto frako atlapus, gražia trajektorija teškiant ant savo antuko.
Baigiant šį pasiaiškinimą, reikėtų dar atsakyti į klausimą – ar šmeižtas gali būti traktuojamas kaip iškrypusi, melaginga faktų interpretavimo forma, kaip, tarkime, pseudohermeneutinis fenomenas? Tačiau jau praėjusį kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog nėra jokių faktų, kurie leistų net ir melagingai interpretaciniu būdu pritemti J.Furmanavičiaus nužudymo įvykį prie vadinamosios pedofilijos istorijos.
Tas visiems akivaizdus faktas, jog J.Furmanavičius buvo D.Kedžio sesers N.Venckienės bendradarbis, be jokios abejonės, byloja visiškai priešinga kryptimi, rodo atvirkštinę dalykų padėtį nei to norėtų pašvinkusių šmeižikų, tikrai atgrasių būtybių gauja.
Tai ką, švelniai tariant, labai angažuoti žurnalistai čia vadina faktais, yra baltais siūlais siūtos juodosios žurnalistikos manifestacijos. Tačiau atkreipia dėmesį, jog toks neįtikėtinas šmeižtas vis dar eskaluojamas su neslopstama energija, ugnelė čia nuolat kūrenama vis pametėjant malkų, taigi, galima drąsiai spėti, čia sukasi nemenki nusikalstamo pasaulio pinigai, kurie, galimas daiktas, pastaruoju metu jau turi kokį nors savitą hibridinį statusą, yra pusiau legalizuoti ar panašiai.
Tačiau dar kartą pakartosiu išvadą, jog šio iškrypėliško šmeižto energijos užtaisas neabejotinai yra kruvini banditų pinigai. Kita vertus, jeigu tiesa yra ta prasprūdusi į viešumą žinia, jog Generalinė prokuratūra panaikino J.Furmanavičiaus šmeižto bylos tyrimą, savo ruožtu būtų galima būtų klausti – ar nėra taip, jog Lietuvos valstybė palaipsniui tampa banditų interesų pašluoste?..