Interviu BNS diplomatas pabrėžė, kad Lietuvai būtina
apsišarvuoti kantrybe, siekiant sutarimo istoriniais klausimais.
R.Norkus taip pat teigė, kad Lietuvai nerimą kelia Rusijos
karinių pajėgų stiprinimas Vakarų kryptimi, ir paragino Maskvą
dvišalėje darbotvarkėje neeskaluoti klausimo dėl Lietuvos vykdomos
energetinės reformos, kuriai prieštarauja „Gazprom“.
- Kaip šiandien apibūdintumėte Lietuvos ir Rusijos santykius politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityse?
- Savo santykius su Rusija grindžiame 1991 metų sutartimi dėl
tarpvalstybinių santykių pagrindų. Tikrai esame suinteresuoti
palaikyti ir plėtoti konstruktyvius, principingus ir abipusiai
naudingus ryšius, kurie remtųsi tarpusavio pagarba ir istorine
tiesa. Svarbu siekti konkrečių bendradarbiavimo rezultatų, kurie
būtų abipusiai naudingi Lietuvai ir Rusijai, Lietuvos ir Rusijos
gyventojams.
Lietuvos ir Rusijos santykių įvairovė ir turinys yra per
platūs, kad galima būtų apibūdinti atsakant į jūsų klausimą
vienu kokiu nors epitetu. Sakyčiau, kad santykių būklė yra
kompleksiška. Ryšių ir bendradarbiavimo krypčių yra be galo daug.
Reikia pripažinti - turime skirtingą požiūrį į praeities
istorinius procesus, tačiau turbūt būtų neišmintinga žiūrėti
vien atgal. Rusija yra mūsų kaimynė, todėl turime palaikyti gerus,
kaimyninius santykius. Be abejonės, Rusija yra viena svarbiausių
mūsų ekonominių partnerių. Turime bendrą sieną, egzistuoja
platūs žmogiški ryšiai, didžiuojamės ir bendruomenių abejose
šalyse veikla ir gebėjimu integruotis į šalies kasdienį gyvenimą
tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Taip pat paminėčiau ir kasdieniniame
gyvenime verdančią intensyvią kultūrinę veiklą.
Visi šitie veiksniai turbūt sudaro tą mūsų santykių
kompleksiškumą. Pamatinis mūsų abiejų tautų interesas - surasti
būdą, kaip gyventi taikiai, pragmatiškai ir abipusiai naudingai
bendradarbiauti.
- Jau užsiminėte, kad yra skirtingas požiūris į istoriją. Nors vyksta bendras istorikų darbas, neseniai vėl pasirodė Lietuvą žeidžiantis Rusijos diplomatų pareiškimas apie okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. Kokios vis dėlto perspektyvos rasti sutarimą ir skaudžiausiais istoriniais klausimais?
- Tai svarbus bendradarbiavimo aspektas. Kaip ir minėjote, veikia
abiejų šalių istorikų komisija, kuri gvildena šiuos istorinius
klausimus. Mano vertinimu, tai teisinga vieta atviroms diskusijoms
istoriniais, tarp jų - sudėtingais ir jautriais klausimais.
Deja, taip, tenka pripažinti, pastaruoju metu yra pasirodę
keletas tekstų apie Sovietų Sąjungos istoriją, kuriuose skelbiama
netiesa apie kaimynines šalis - ne tik apie Lietuvą, bet tarp jų ir
apie Lietuvą. Ko gero, nestebina šių tekstų turinys - juk
Rusijoje, kaip ir kitose šalyse, egzistuoja įvairių radikalių
judėjimų, įvairių nuomonių. Tačiau kelia nerimą tokių tekstų
kilmė, kuri veda į oficialias institucijas.
Be abejonės, visos mūsų šalys Rytų Europoje, kaip ir
Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, bando atsakyti į visus
istorinius klausimus. Natūralu, kad šie atsakymai negali sutapti su
tokiomis pseudoistorijomis, kurios kartais pasirodo mūsų kaimynės
vertinimuose.
Vis dėlto pasakius tai, ką pasakiau, esu įsitikinęs, kad
turime būti kantrūs, suprasti, kad pačioje Rusijoje vyksta
sudėtingi istorinės sąmonės bei identiteto pokyčių procesai. Ir
aš tikiu, kad sulauksime laikų, kai Rusijoje istorija nebebus
laikoma sovietinių ideologų rašyta propaganda, ir tikiu, kad daug
žmonių Rusijoje jau šiandien žino tiesą. Tai mūsų visų darbas,
taip pat ir ambasados, diplomatinės tarnybos darbas, kad tokių
žmonių daugėtų.
Mes esame pasirengę savo veikla aktyviai prisidėti formuojant
bendrą ES ir NATO politiką Rusijos atžvilgiu, atstovaujant,
žinoma, savo nacionaliniams interesams bei darant įtaką procesams
Rusijoje, kurie vestų link tiesos ir teisingumo įvertinimo bei
demokratiškai mąstančios visuomenės švietimo. Ši veikla, kantri
veikla, išsamus, sistemingas darbas, manau, sudarys palankesnes
sąlygas siekti istorinio teisingumo ir derėtis dėl okupacijos
žalos atlyginimo.
- Lietuva neseniai minėjo Sausio 13-osios agresijos metines. Koks gali būti diplomatų vaidmuo siekiant istorinio teisingumo šiuo atveju?
- Sausio 13-osios byla išliks visada dvišalėje darbotvarkėje.
Bylos progresui, mano nuomone, būtinas abiejų šalių dialogas,
kuris įmanomas esant politinei valiai ir geranoriškumui. Tikimės,
kad ši politinė valia Rusijoje atsiras.
Skaudi byla, skaudžių, jautrių klausimų blokas, ir vėlgi,
turime kantriai nagrinėti, diskutuoti, sprendimų ieškoti
nenuleidžiant rankų, imantis įvairių kultūros, švietimo
projektų Rusijoje, stengiantis pakeisti visos visuomenės požiūrį.
Tačiau pridėčiau - neperspaudžiant šito klausimo.
Paraleliai turi būti vykdomi aktyvūs teisiniai veiksmai,
numatyti dvišalėse, tarptautinėse sutartyse. Šiuo požiūriu
diplomatų vaidmuo gal ir nėra pats ryškiausias ir svarbiausias,
tačiau visos tarptautinėje teisėje numatytos galimybės turi būti
išnaudotos. Diplomatinė tarnyba yra vienas iš instrumentų, vienas
iš įrankių.
- Lietuvos vadovai perspėja dėl Rusijos ginkluotės telkimo vakarinėje dalyje, prie Lietuvos sienos. Kas bus daroma siekiant įtikinti Rusiją, kad ji atsisakytų tokių planų, ypač dėl Karaliaučiaus krašto militarizavimo?
- Esu įsitikinęs, kad Rusijos saugumą geriausiai užtikrintų
atvirumas, bendradarbiavimas, skaidrumo ir pasitikėjimo priemonių
įgyvendinimas su visomis kaimynėmis, ir šiame kontekste su
NATO organizacija, o ne karinių pajėgų stiprinimas.
Siekiant kurti
tą tarpusavio pasitikėjimą, euroatlantinėje erdvėje buvo sukurtos
tarptautinės organizacijos, viena iš jų - Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacija, taip pat NATO ir Rusijos taryba, kur
pasitikėjimo priemonės gali būti ir yra aptariamos bei
įgyvendinamos lygiateisiškumo pagrindais.
Šiuose forumuose Lietuva
kaip tiesioginė dalyvė ir siekia aptarti visus saugumo stiprinimo
klausimus, įskaitant įprastinių ginklų kontrolės, taktinių
branduolinių ginklų Europoje mažinimo klausimus.
Šioje vietoje prisiminčiau NATO strateginę koncepciją, kuri
nedviprasmiškai nurodė, kad NATO nekelia grėsmės Rusijai.
NATO pateikė konstruktyvius pasiūlymus Rusijai dėl
bendradarbiavimo, įskaitant ir bendradarbiavimą priešraketinės
gynybos klausimais. Deja, tenka apgailestauti, kad Rusijos ir Vakarų
pozicijos šiuo metu šiuo klausimu skiriasi.
Taip, mums kelia nerimą Rusijos karinių pajėgų stiprinimas
Vakarų kryptimi, karinių išlaidų didinimas, didelio masto karinės
pratybos, naujos ginkluotės instaliavimas Kaliningrado srityje.
Tačiau reikia pakartoti - mūsų tvirtu įsitikinimu, nėra
grėsmių, kurioms atremti šios priemonės būtų reikalingos. Reikia
dialogo, daugiau susikalbėjimo.
Tačiau dvišaliame kontekste, ko gero, šį klausimą gvildenti
ir spręsti būtų sudėtinga. Tam ir yra tie forumai, kuriuos
minėjau ir kur Lietuva veikia aktyviai. Manau, kad parodys ateitis ir
bus rastas racionalus bendradarbiavimo mechanizmas, kuris galbūt
šiek tiek sumažins tą retoriką, kuri šiuo metu tvyro.
- Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos žingsnius dujų sektoriuje yra pavadinęs „banditizmu“. Kaip dvišalius santykius veikia Lietuvos vykdomos energetinės reformos, kurioms prieštarauja Rusijos valdžia, ginanti “Gazprom” interesus?
- Lietuva vykdo reformas energetikos sektoriuje, kurios yra ne
šiaip išimtos iš konteksto, bet nuosekliai įgyvendinamos, siekiant
įgyvendinti ES priimtus teisės aktus, vadinamus Trečiuoju
energetikos paketu. Lietuva pasirinko tą įgyvendinimo variantą,
kuris labiausiai atitinka Lietuvos ekonominius interesus. Tai mūsų
konkretus, aiškus, pragmatiškas požiūris ir, mūsų supratimu,
užtikrina patį efektyviausią būdą energetikos rinkos atvėrimui
ir energijos šaltinių diversifikavimui, dėl ko energetiniai
ištekliai turėtų pigti.
Šiuo metu Lietuva, dar neturėdama išvystytų alternatyvų, yra
priversta mokėti už dujas gerokai didesnę kainą nei tos
ES valstybės, kurios tokias alternatyvas turi, todėl, manau,
visiems suprantamas Lietuvos siekis kuo greičiau tokias alternatyvas
susikurti ir diversifikuoti tiek pačius energetinius produktus, tiek
jų importo geografiją.
Ne kartą esame minėję, kad reformos tikrai nėra nukreiptos
prieš „Gazprom“, o jeigu Rusija ir „Gazprom“ vadovybė siekia
konstruktyviai spręsti bendradarbiavimo klausimus, iškylančius
reformos eigoje, tai jie geriausiai sprendžiami kompleksiškai,
konsultuojantis su Europos Komisija.
Ilgalaikėje perspektyvoje reformos turbūt bus naudingos visoms
pusėms. Tikrai nemanome, kad tokie klausimai galėtų būti
veiksmingai išspręsti juos eskaluojant dvišaliuose santykiuose.
Atvirkščiai, tam yra numatyti forumai, yra ES, Europos Komisija ir
čia manau, kad mūsų pozicija ir toliau liks gana aiški.
Tikėsimės, kad bendromis pajėgomis pavyks rasti bendrų sąlyčio
taškų, kurie atves į tam tikrą geresnį ir dvišalio
bendradarbiavimo susikalbėjimą, geresnę atmosferą.