Ar tikrai yra toks mitas? Kurgi ne. Paskaitę nuomonių apklausos rezultatus, kad 70 proc. Lietuvos gyventojų verčiau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę, visi varto akis – ak, ak, kaipgi taip, kada mes tokie pasidarėm cinikai materialistai, viską litu matuojantys? Kas mums atsitiko, dūsauja sielų narpliotojai.
Tai, kad apklausos klausimas skamba lyg rašytas iš užpakalio augančia ranka ir ten pat esančiomis smegenimis („kas jums buityje naudingiau – dušo kabina ar trys kilogramai mandarinų?“), nekeičia esmės.
Mes iš tikrųjų esame cinikai ir materialistai, maža to, trumparegiai ir prietaringi materialistai, su visa buko prekiautojo nuovoka: jis geriau leis obuoliams supūti nei nuleis kainą, nes jam „savigarba neleidžia pusvelčiui parduoti“. Mes – tai tie žmonės, kurie nežino priežastinio ryšio tarp reiškinių ir manome, kad vėjas pučia, nes medžiai siūbuoja.
Mes – tai tie, kas šiemet viską užsėja grikiais, nes anais metais grikius gerai pirko. Mes taip kiekvieną kartą renkame atlikėjus į „Euroviziją“, ir lygiai tokia pat beždžionės logika svarstėme apie nepriklausomybę, ir taip pat apie laisvės bei turto santykį galvojome šiandien.
Ir dabar, kai Lietuvos piliečiai (turintys tokius pačius pasus su Vyčiu, kaip ir aš, ir jūs – o be reikalo), pradeda vograuti, kad reikia su visais kaimynais draugauti ir nevalia prieš Rusiją šiauštis ir akis draskyti, tie piliečiai iš tikrųjų sako, kad parduotų tą Lietuvos laisvę arba jos dalį, ir nebūtinai už labai didelę kainą, jei tik jiems įtikinamai pasakytų, kad čia kvepia kokiais penkiais šimtais litų kišenėn.
Ne, jie neturi galvoje nieko kito. Ne, jie nenori pasakyti, kad reikia daugiau prekiauti ir gauti pajamas iš eksporto. Jiems tiesiog apmaudu dėl savo dar neparduotos nepriklausomybės, kaip kokiam didmiesčio suteneriui, kuris žino, kad štai ten daugiaaukštyje tokia uogytė auga, jai jau aštuoniolika, ir galėtų dirbti išsijuosus, bet užuot teikusi svetingumo paslaugas, švaisto laiką.
Kai prieš du dešimtmečius rinkomės laisvę, mus išgelbėjo bandos instinktas. Aną kartą nepabūgome partijos sekretorių grasinimų, kad be Sovietų Sąjungos mes negalėsime išgyventi nė savaitės. Nepabūgome ne todėl, kad turėjome drąsos netikėti. Tikėjome ir drebinome kinkas kaip prisirūkęs paauglys, jaučiantis, kad namuose kvepia tėvo rėkimu ir diržu per užpakalį. Bet pasirinkome kitą – laisvės - kelią todėl, kad dar labiau bijojome gėdos prieš kaimynus ir aplinkinius, kai aplink plevėsavo vėliavos ir dainavo Arvydas Vilčinskas.
Kaip tas paauglys, kuris tuo momentu labiau bijojo bendraamžių pašaipos („Nerūkai? Ką, bijai ką mamytė pasakys?“) negu tėvo diržo.
Dabar, įpratę ir įsimiklinę ne tik loti ant visų (ant valdžios irgi), ir ironizuoti, ir sarkastiškai tyčiotis, kaip „tik Lietuvoje“ taip blogai, kad jau blogiau nebūna, mes pasijutome pakankamai drąsūs, kad bent visuomenės nuomonių apklausai pasakėme, ką galvojame apie nepriklausomybę. Ką ten, mes jau seniai iš savo laisvės padarėm didžiausią įsivaizduojamą spjaudyklę: nesibaigiantis kalbėjimas apie „valdžios vykdomą genocidą“, „masinę evakuaciją“, apie tai, kad „visi jie vagys“ yra iškrypėliškas savo pačių pasirinkimo sudirbinėjimas. To pasirinkimo, kurį patys padarėme prieš du dešimtmečius.
Nes laisvė, tinginčio galvoti piliečio sąmonėje, ne kas kitas, o būtent laisvė, atnešė nepakankamus atlyginimus (tiesą sakant, pakankamus, bet neatitinkančius lūkesčių), benzino kainas, „pedofilų klaną“, nepagarbų jaunimą, besnieges žiemas, transporto spūstis, eiles prekybos centruose, bankų palūkanas, beviltiškų talentų konkursus ir beprasmiškas pokalbių laidas per televiziją.
„Kainos Lietuvoje europinės, o atlyginimai?“, sako žmogelis, tuo atskleisdamas savo kvailumą ir paaiškindamas, kodėl jam Lietuva – nepavykęs projektas.
Šis pasakymas – lyg diagnozė. Vargeli tu, moliūgo galva, tiesiog tas automobilis Lietuvoje tiek pat kainuoja, kiek ir Vokietijoje, nes tai tas pats automobilis, kaip ir Vokietijoje. Tuo tarpu tavo atlyginimas už darbą ne toks pat, kaip Vokietijoje, nes tavo darbas ne toks ir jo rezultatai ne tokie, kaip ten. Gal ir ne dėl tavo kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių. Mes tiesiog vargingiau gyvename, nei vokiečiai. Jei pajamos ir kainos čia būtų kaip ten, mes būtume kaip jie. Bet dar nesame. Kas tau sakė, kad turime ir galime būti, žmogau tu žmogau?
Visi tie dalykai, kurių nepatenkintas laisve žmogus nemėgsta Lietuvoje, visi jie, ir dar daugiau, būtų buvę ir nelaisvoje Lietuvoje. Bet jam nors kuolą ant galvos tašyk – jis slapčia įsitikinęs, kad nepriklausomybę galima būtų į kažką iškeisti. Kaip girtuokliui, kuris neša iš namų daiktus ir pardavinėja. Kaip bjauriam anūkui, kuris laukia, kada močiutė užvers kojas, nes bus turto dalybos, ir tikisi, kad ji turi paslėpusi aukso grandinių ir žiedų su brangakmeniais žymiai daugiau, nei visi mano.
Druskininkų žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius šiemet Sausio 13-osios proga rašė: „Bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi, kaip dabar.“ Taip, Romai, visiškai taip – tiesa ir tai, kaip pats sakai, „Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuomečių svajonių“.
Tačiau, kad tai pripažintų, žmonės privalo turėti bent lašą išdidumo, istorinės perspektyvos jausmo, turi mokėti suprasti, kur Lietuva yra dabar, kur galėjo būti ir kur bet kada gali nugarmėti, ir su kokiomis pasekmėmis.
Tokias savybes turi ne visi, bet ką čia slėpti: aš visada kalbu tik protingiems. Kvailiai (net jei jų ir 70 proc., nors nemanau, kad tiek daug), jei nori, gali paskaityti, bet šiaip geriau tesitenkina savo seilėtomis svajonėmis apie baudžiauninko palaimą prie labai gero pono dvaro.
Lietuvą vesti priekin užteks ir mūsų, tų, kurie nedūsauja dėl laisvės kainos.