Bet apie kultūrinę erdvę prieštaringai vertinto koncerto proga kalbėta nepelnytai mažai. Tarsi nepastebima, kad Lietuva jau tampa kultūriniu klondaiku kaimynėms, dosniai investuojančioms į savo kultūrą.
Pasikviesti atlikėjų, kurių norėtųsi, dažnai sunkiai įkandama prabanga. Tad išsižioję laukiame tų, kurie patys susimokėtų, ar tų, kuriuos įvairiais sumetimais samdo rėmėjai.
Taigi negalima atmesti ir ideologinių tokios kultūrinės sklaidos motyvų. Lietuva šiuo atžvilgiu – geras grobis. Juk mūsų kultūros institucijos neturi lėšų net svarbiausioms datoms paminėti.
„Tapome kultūros provincija. Negalime pasikviesti ryškių atlikėjų – gaunantiems europinius honorarus artistams važiuoti į Lietuvą nėra dėl ko”, – apgailestavo Nacionalinės filharmonijos vadovė R.Prusevičienė.
Iš tiesų, kiek gali sumokėti Filharmonija solistui, jei pastaraisiais metais jos dotacija koncertinei veiklai sumažėjo apie 60 proc., mokesčiai atlikėjams ir autoriams pakilo nuo 15 iki 55 proc., PVM už renginius – nuo 5 iki 21 proc., o pastatų išlaikymas smarkiai pabrango?
Todėl geresnių koncertų pasiūlą Lietuvoje dažnai lemia ne savų prodiuserių vizijos, šalies meninis potencialas, o mecenatų ir užsieniečių kultūrinės ambicijos, interesai, mokumas.
Tad ar verta stebėtis, kad vienas geriausių pasaulio dirigentų V.Gergijevas buvo pakviestas į Kauną linksmai išlydėti rusų Senųjų Naujųjų metų, lietuviams gedint Sausio 13-osios aukų?
Kai valstybei nerūpi jos pačios kultūra, tuštumą užpildo kas nori ir kada nori, nepaisydami šalies interesų ar sentimentų.