„Faktiškai gyvenam pagal dvi konstitucijas. Vieną rašytinę,
kurią mes priėmėm referendumu, ir antrą Konstituciją, kurią kuria
Konstitucinis Teismas, ir tik šitie devyni žmonės žino, kas yra
Konstitucija. Teikdamas nerašytai Konstitucijai pirmenybę prieš
rašytinę, Konstitucinis Teismas vis kartojo, kad negalima
Konstitucijos skaityti pažodžiui, vadinasi, piliečiai netenka
Konstitucijos, ji yra nusavinta devynių žmonių“, - ketvirtadienį
naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Kodėl
turėtume pasitikėti Lietuvos teisėtvarkos sistema?“ kalbėjo A.
Vaišvila.
A.Vaišvila pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas perima JAV
modelį, kur Aukščiausiasis Teismas turi labai daug galių laisvai
interpretuoti Konstituciją, tačiau ten jau kyla daug diskusijų, ar
tokia sistema nesukuria teismų diktato. Taip pat, jo nuomone,
demokratijos principus pažeidžia tai, kad piliečiai Lietuvoje į
Konstitucinį Teismą negali kreiptis tiesiogiai, tam reikalingi
tarpininkai.
Kaip apskritai didžiausią Lietuvos teisinės sistemos ydą A.
Vaišvila įžvelgė sistemingo požiūrio į teisės sistemą nebuvimą.
Pasak jo, visos sistemos dalys atstovauja tik pačios sau, nemato
visumos. Šią funkciją, jo manymu, turėtų atlikti Prezidentė.
„Prezidentas - tai bendroji akis, kuri faktiškai stovi virš
valstybės, mato valstybės problemas, jos ateities perspektyvas,
poreikius. Prezidentui suteikta įstatymų iniciatyvos teisė. Jei
Seimas nenori ko priimti, jis gali siūlyti, jis gali vetuoti.
Prezidentas aiškiai turi stebėti teismų veiklą. Ne kištis į
konkrečių bylų sprendimą, kaip Prezidentė pradėjo daryti, bet
stebėti sistemas, demokratizuoti teismus dėl tarėjų dalyvavimo,
komentavimo. Šiuo metu mūsų Prezidentė šitos funkcijos neatlieka,
ji, nežinau ko pagauta, ėmė į bylas kištis“, - sakė A.Vaišvila.
Profesorius dr. Saulius Arlauskas pažymėjo, kad tinkamai
vykdyti savo pareigas Prezidentei trukdo ir jos mažos galios,
lyginant su atsakomybe, ir tai taip pat yra teisinės sistemos
problema.
„Santykis su Prezidento institucija, mūsų Prezidentės statusas
yra labai sudėtingas. Viena vertus, įsipareigojimai dideli
piliečiams, kita vertus, ji tų realių svertų, galių neturi. Ji
išeina į viešumą, negali neišeiti, tarkim, pedofilijos skandalas,
ji turi kažką pasakyti, ji pasako“ , - dėstė S. Arlauskas.
Tuo tarpu Seimo narys Vytautas Gapšys mano, kad, nepaisant ne
itin didelių galių, padėtį Prezidentė išnaudoja neblogai ir gali
daryti teigiamą įtaką.
„Prezidentė yra ir politikė tuo pačiu. Kartais yra tokių
dalykų, kur priklauso ne tik nuo to, kas parašyta, bet ir kaip
susikuri galimybes. Jei tau kitos institucijos leidžia priiminėti
daugiau sprendimų negu tiesiogiai parašyta Konstitucijoje, išplėsti
tą galią, tai aš suprantu, kad natūralu. Jeigu visos sutaria, kad
tą problemą turi išspręsti, tarkim, ne parlamentas, o Prezidentas,
šiek tiek kompetencijos paduodant į kitą pusę, nepažeidžiant
Konstitucijos ir įstatymų, tai yra galimas variantas“ ,- aiškino V.
Gapšys.
Pasak V. Gapšio, didžiausia Lietuvos teisinės sistemos bėda yra
apskritai didelis Lietuvos žmonių nepasitikėjimas valstybe ir jos
institucijomis, iš ko išsivysto ir nepagarba teismams. Jis pabrėžė,
kad kitose šalyse teismų sprendimai taip pat būna nepalankūs
kažkuriai pusei, tačiau šiose šalyse teisėsauga pasitikima daug
labiau ir neprotestuojama.
„Dabar jeigu įvyksta nužudymas, gaujų kažkoks susišaudymas, tai
visos institucijos į tai sureaguoja labai rimtai, o
nepriklausomybės aušros periodu tai buvo prokurorų kasdienybė, vos
ne karo sąlygomis gyveno. Ar mes norime grįžti į tuos laikus, kai
valstybėje nėra gerbiama teisinė sistema? Kai ji dar tik kūrėsi, aš
suprantu, kodėl buvo sunku įrodyti, kad tu esi pakankamai stiprus
užtikrinti ją. Bet ar mes dabar norim atiduoti tai, ką mes per tokį
laiką iškovojom? Ar mes leisim sau tokią prabangą to negerbti?“, -
klausė V. Gapšys.
S. Arlauskas pritarė pašnekovui: jo teigimu, Lietuvoje dauguma
bylų vis dėlto sprendžiama normaliai, o nusiskundimai yra tik
išimtys. Jis teigė, kad problemos kyla ir dėl to, jog Lietuvos
teisinė sistema apskritai dar tik vystosi, kai kurių svarbių
dalykų, tokių kaip žodžio laisvė, vaiko teisės, teisinis
traktavimas dar nenusistovėjęs, diskutuojamas.
„Didžiausia problema - vadinamosios rezonansinės bylos. Jos yra
sunkios bylos, jose paprastai problema suderinti kelias svarbias
vertybes. Tarkim, pedofilijos skandalo atveju: reikia teismo
sprendimą vykdyti, tai šventas dalykas, teisinė valstybė be šito
negali būt. Bet yra ir kitas dalykas - vaiko interesas ir vaiko
teisė. Kada mes atrandam konfliktą tarp šitų vertybių, ir nėra
modelio, patirties, supratimo, kaip šitą dalyką spręst, ir teisėjui
yra sudėtinga. Ir kas yra teisė, iškyla klausimas, ir spaudimas iš
visokių visuomenės grupių atsiranda, o teisėjas irgi žmogus“, -
aiškino S. Arlauskas.