Istorija, pradėta nuo absurdiškos frazės eteryje, išgryninta iki klasikinio propagandinio karo ir jau brandinanti vaisius. Raškys juos tie, kurių interesai visai kitokie nei daugelio lietuvių. Teisines ir moralines šio atvejo peripetijas palikime nuošalyje.
Įdomu kas kita: informacijos valdymas. Rusijos ir jos draugų metodai nepasikeitę nuo 1940-ųjų, kai Lietuva buvo apkaltinta pagrobusi ir nužudžiusi Raudonosios armijos kareivį. Falsifikacija nuo pradžios iki pabaigos, bet kaip įvadas į galutinę operacijos stadiją pasitarnavo puikiai.
Žinoma, dabar geopolitinė situacija yra kitokia iš esmės ir pagrindų, bet žmonių imlumas dezinformacijai - lygiai toks pat kaip anais laikais. Informacinis partizaninis karas prieš Lietuvą vyksta jau seniai, tačiau pastarojo meto įvykiai rodo, kad prasideda naujas etapas.
O visuomenės nuomonės apklausos tik patvirtina: ši ilgametė veikla duoda rezultatų, nes dirva melo grūdams Lietuvoje - kasmet vis palankesnė. Galima būtų abejoti, ar tikrai tokia slegianti dauguma lietuvių atgręžtų nugarą Tėvynei, kaip kad pasisako klausiami sociologų. Žmonės nusivylę, šalis serga depresija. Tai akivaizdu. Bet kas yra daroma, kad jie jaustųsi kitaip, neieškotų nusiraminimo vis gražesnėmis spalvomis piešiamoje sovietinėje praeityje? Ar iš viso įmanoma ką nors padaryti?
Taip, tik reikia situacijos supratimo ir politinės valios.
Ar žinote, kodėl visi piktieji Holivudo filmų ateiviai leidžiasi JAV teritorijoje, kur jiems išspardo pasturgalius šaunūs vyrukai su Amerikos vėliavos antsiuvais ant rankovių? Kodėl meteoritai krenta į Niujorką, cunamiai nušluoja Los Andželą ir taip toliau? Ogi todėl, kad Vašingtonas padedamas Holivudo studijų (ir ne tik jų) nuolat įkyriai kala savo piliečiams į galvą paprastą, bet labai svarbią mintį: nėra pasaulyje geresnės šalies, todėl kai jai iškils pavojus, privalai viską mesti ir eiti jos ginti. Ir jie eina ilgai negalvodami: į Vietnamą, Iraką, Afganistaną.
Tai - didelės ir turtingos šalies strategija, bet kai ką iš tų veiksmų arsenalo jau seniai galėjo sau pritaikyti ir Lietuva. Juk ji gyvena pašonėje kitos didelės valstybės, kuri niekada neatsisakys pretenzijų į kadaise valdytas teritorijas. Mūsų didžioji kaimynė po laikino nukrypimo į vakarietiškos demokratijos pusę vėl elgiasi taip, kaip yra įpratusi per amžius. Ir naudoja metodus, kurie tose teritorijose labai patikimai veikia. Svarbu suvynioti į spalvotą nostalgijos popieriuką ir įkišti į gyvenimu nusivylusio lietuvio kumštį.
O ką mes? Koks mūsų atsakas? Pergalės krepšinio aikštėse ir prieš rungtynes vienu balsu giedamas himnas? Dalis giedotojų moka tik pirmus ir paskutinius žodžius, bet svarbu ne tai. Daug svarbiau, kad giedodami jie jaučiasi vieningi ir stiprūs. Nenugalimi.
Didžiuojasi savo šalimi ir pačiais savimi. Kitas panašus vienijantis momentas yra nervingasis „Eurovizijos“ rezultatų laukimas, kurį, deja, dažniausiai lydi kartėlis ir nusivylimas. Dar yra pernai sukurtas Blindos sagos tęsinys, kurio kūrybinė grupė po šio masėms priimtino projekto užsikrovė skolų naštą. Žinoma – ir viena kita tautinės savimonės akcija, dažniausiai privačių asmenų ar bendrovių inicijuota.
Mažoka.
Per 20 metų niekam nekilo noras sukurti (ir finansuoti) įkvepiantį veiksmo filmą apie lietuviškąją Žaną d'Ark - Emiliją Pliaterytę. Arba dramos, paremtos, tarkime, Vinco Kudirkos, o gal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo istorijomis.
Nepasirodė reikalinga steigti strateginių tyrimų centrą, kuris analizuotų, atpažintų ir maksimaliai nukenksmintų priešišką propagandą. Nes darbštiems ir kantriems lietuviams kalbos visada buvo ne pirmos būtinybės dalykas. O gaila, nes kai kas tuo sumaniai naudojosi anuomet, naudojasi ir dabar.
Propagandos ministerijos skubiai steigti gal ir nebūtina, bet pagalvoti apie tą velnišką viralą, diena iš dienos verdamą tautiečių galvose, verta. Pagalvoti ir priimti atitinkamus sprendimus pačiu aukščiausiu lygiu.