- Norėčiau paropinėt po tavo nuožmų kūną, Sveta, - pašnibždėjau jai per pirmąjį mūsų bendrą susirinkimą.
Tiesa, šnabždėjau jai kažką kita, ne taip atvirai, naudodamas klastingą kodų sistemą, bet galvoje turėjau tikrai ne Leniną. Mudu abu dirbome scenaristų sekcijoje, buvo akivaizdu, kad darbas vyks bergždžiai, jau įžanginė paskaita dvelktelėjo betonine nuobodybe, kažkokia moteris kirminų išėstu veidu samprotavo apie tai, kad scenarijų reiki pradėti rašyti nuo sutarties, t.y. režisierius jus vis tiek išdulkins, taigi bent jau pasiimkite kiek įmanoma daugiau pinigų. Tačiau niekas iš susirinkusiųjų neketino tapti buhalteriais, visi troško būti menininkais.
Paskui kalbėjo pagyvenęs vyras nusmukusiu veidu, kuris pats labai gerai nusakė savo išvaizdą, manau ir būseną – dovanokite, šiandien aš šiek tiek susiglamžęs. Gėrė kaip kiaulė iš vakaro štai, prašom, rezultatas – atėjo skaityti paskaitos suglamžytais veido organais. Ką jis kalbėjo, ko gero, nė pats nesuprato, nes ir toliau visas dienas gėrė kaip kiaulė. Menininkas.
Tame keistame multikultūriniame seminare, į kurį susirinko nemažas būrys buvusios Sovietų sąjungos atstovų, lietuviai buvo tik trys – skulptorius, teatrologas ir aš. Taip susiklostė, kad jiedu gyveno viename kambaryje, o aš vienas. Nes mano kambariokas latvis neatvyko.
Kadangi paskaitos buvo nuobodžios, nusprendžiau vystyti romantinę šios išvykos pusę ir man po keleto dienų ėmė sektis – Sveta sutiko vakarop užsukti į svečius. Aš pas ją negalėjau ateiti, nes ji turėjo kambariokę. Prieš tai mes jau bučiavomės, ji netgi leido mano rankoms šį tą daugiau, nei pleiskanų rankiojimas nuo pečių, jei suprantate, ką noriu pasakyti.
Skulptorius kiekvieną rytą lėkdavo pabėgiot. Grįždavo visas šlapias, garuojantis, tikras smirdalius, intrigantas Sizifas. O teatrologas atvirkščiai – vaikščiodavo pedantiškai tvarkingas, su kaklaskare, susiraukęs, primerkęs gudrias akis, dvasingas ir intelektualus, ir visus truputį niekino. Gal net ne truputį, bet niekad apie tai neprasitarė.
Vietinėje parduotuvėje nupirkau kažkokio sauso vyno, saldumynų, teiravausi ir apie žvakes, bet pasiūla buvo tokia, kad tiko tiktai dramblio laidotuvėms. Nusipirkau plono spalvoto popieriaus, apvyniojau juo stalinę lempą ir atmosfera iš karto įgavo nešvankybės aspektą.
Pasiruošiau ir ėmiau laukti. Na, truputį paragavau vyno. Šlykštynė kaip reta. Žinojau, kad taip gali būti, todėl turėjau ir atsarginį variantą – brendžio butelį. Štai taip tauriai apsiginklavęs, gerai nusiteikęs, laukiau svajonių moters, kurios vardas Sveta. Šiaip ar taip, susijęs su šviesa.
Ir tada prasidėjo. Pirmas į kambarį įsiveržė teatro specialistas.
- Nelaimė, pamečiau raktą, - pasakė jis ir ėmė plasnoti rankomis. Jam iš paskos įgriuvo Sizifas smirdalius.
- Velniai tave griebtų, kaip galėjai pamesti raktą! - riaumojo jisai.
Žiūriu į abu juos ir negaliu patikėti. Aš čia kuriu romantizmą, planuoju leistis į aistringą amerikietiškų kalnelių kelionę, o jie įsiveržia į šventąją žemę... ir taip abu dvokia, kad man net ašaras spaudžia. Na, kad skulptorius dvokia, nieko keisto. Bet kad dvoktų teatro specialistas – tai buvo naujiena.
- Kas atsitiko, ko jūs čia lendat, kretinoidai? – ėmiau nervintis ir žvilgčioti į laikrodį taip dažnai, kad net sekundžių rodyklė iš siaubo apmirė.
- O tu jo paklausk, - parodė ranka skulptorius į teatrologą. Ir tuojau pat nusiplėšė permirkusius prakaitu marškinėlius. Prakaitas turi tokią savybę, - kuo labiau džiūva, tuo stipriau dvokia.
- Aš nekaltas! – šaukė teatrologas, - aš tik pasilenkiau, o jis išslydo. Aš mėginau jį ištraukti, bet... bet dingo, jis dingo prakeiktoje skylėje.
Pamažu kompozicija aiškėjo: teatrologas nuėjo į tualetą – o jie tame bendrabutyje buvo seno stiliaus, be klozetų, tik su skylėmis grindyse ir aprūdijusiomis grandinėmis vandeniui nuleisti. Ir aplink tas vietas, skirtas kojoms statyti, niekad nebuvo švaru. Švelniai tariant.
- Ir ko jūs čia atsigrūdot, eikit pas komendantą, pas budėtoją ar kiemsargį, gaukit atsarginį raktą... darykit ką nors, ir nešdinkitės iš čia.
Jiedu abu susižvalgė.
- Nėra čia jokio budėtojo. O komendantas bus tik rytoj. Ir raktas bus tik rytoj, - pasakė skulptorius ir dabar jau nusimovė treningines kelnes. – Aš eisiu į dušą. Gali paskolint kokį nors rankšluostį? Rytoj grąžinsiu.
Ką jis grąžins? Kas čia po velnių darosi, ką daryti, ką daryti, gal vis dėlto reikėjo prisipirkti tų žvakių dramblio laidotuvėms, sukosi galvoje karštligiškos mintys, o tuo metu ir teatrologas nusiplėšė marškinius ir numetė juos prie durų.
- Klausykit! – nedaug trūko, kad mane ištiktų isterija. – Būkit žmonės, bent porai valandų, aš čia, man... – Ir neviltis užgniaužė gerklę. Atgavęs amą, rūstybę nukreipiau į teatrologą. – Vadinasi, norėjai pažiūrėti į savo šūdą, o tuo metu iškrito raktas? Pažįsto tokio tipo žmones, jiems niekad negana. Girdėjau net pasakojimą apie moterį, kuri nuolat kviesdavo pasižiūrėti, ką ji padariusi. „Žiūrėk, mielasis, kokį didelį padariau!“ – sakydavo ji, - „Ir kokios reikšmingos formos!“
- Ir ką? – susidomėjo skulptorius. – Kokios formos?
- Ką, ką. Vieną dieną teko jai pasimatuoti tramdomuosius.
- Na, nežiūrėjau aš į jokį... – pradėjo teatrologas.
- Suprantu, kad kuo žmogus dvasingesnis, tuo labiau jis mėgsta tyrinėti savo mėšlą, bet kam gi taip iš arti?! Kodėl?
Teatrologas, užuot atsakęs, taip pat nusimovė kelnes. Vargšas, jis taip norėjo susigrąžinti, iš skylės išgriebti raktą, kad nė nepagalvojo, jog tokiame tualete gultis ant grindų yra pavojinga sveikatai, ką jau kalbėt apie estetiką.
Skulptorius nusirengė nuogas ir mosuodamas mums prieš nosį savo skulptoriškais įrankiais ėmė reikalauti rankšluosčio, kuriuo prisidengęs eis į dušą koridoriaus gale. Ritualų vergas, nieko nepadarysi. Teatrologas stovėjo tik su apatinėmis kelnaitėmis ir taip pat žvalgėsi, kuo čia prisidengti. Aš vienoje rankoje laikiau butelį brendžio – būtinoji anestezija – kita mėginau išvaryti iš kambario tuos abu asilus, bet jie buvo kažkokie slidūs ir nuolat išsprūsdavo. Grūmiausi su jais kaip Laokoontas su gyvatėmis, nebesuprantu, juokiausi ar verkiau, aikčiojau ir šūkčiojau, ir tuo metu ant slenksčio pasirodė ji, Sveta.
Niekad neužmiršiu jos rudų, jos labai didelių, beveik drambliškai milžiniškų akių...
Kas buvo jos galvoje, kai ji lėkė koridoriumi tolyn, niekas niekad nesužinos. Man buvo aišku viena: štai taip nuo mūsų tolsta didžiausios svajonės ir amžiams dingsta už kampo.