Mėgstamiausią savo šeimos patiekalą iš bulvių čeko J.Tomašeko žmona Tatjana lietuviškai vadina „bulbonais”.
Šiuo netgi ne visiems lietuviams žinomu žodžiu Aukštaitijoje vadinami švilpikai.
Kas kartą grįžę į meilės miestu tapusią Uteną sutuoktiniai būtinai valgo ir cepelinus.
Lietuviškų šaknų turinčiai ir iki šiol lietuviškai šiek tiek suprantančiai Tatjanai vis nepavykdavo namie paruošti šio patiekalo. Tačiau netrukus jis garuos ant šeimos pietų stalo.
Neseniai Lietuvoje viešėjusi pora į namus parsivežė ne tik cepelinų receptą, bet ir „Utenos Pilsener” alaus su J.Tomašeko parašu.
Jis ant alaus etikečių atsirado ne šiaip sau. Prieš 35 metus Utenos alaus darykloje varinius virimo katilus įrengęs, čekų aludarystės žinias perdavęs J.Tomašekas ir šį kartą prisidėjo prie atnaujinto „Utenos alaus” daryklos jubiliejui paminėti skirto alaus.
„Lietuviškas alus geriausias. Žinau, ką sakau. Alaus daryklas esu įrengęs Baltarusijoje, Bulgarijoje, Etiopijoje, Tanzanijoje, Sirijoje, Gruzijoje, Peru”, – vardijo J.Tomašekas.
Jam antrino Tatjana: „Jei Jiržis sako, kad alus geras, vadinasi, tai tikra tiesa. Jis komplimentais nesižarsto.”
Tačiau ne tik dėl alaus Lietuva kelia ypatingų sentimentų J.Tomašekui ir jo žmonai Tatjanai. Čia suliepsnojo jųdviejų meilė. Utenos metrikacijos skyriuje svetimtaučiai prieš 35 metus sumainė aukso žiedus.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ežerų krašto sostinėje pradėjo veikti naujos gamyklos, atvyko naujų gyventojų. Daugiausia jaunimo. Dėl to Utena neretai buvo pavadinama merginų miestu.
Vis dėlto kad ir kiek gražuolių sukinėjosi Utenoje, čekas J.Tomašekas niekaip negalėjo pamiršti Minske sutiktos mokytojos Tatjanos.
Prieš atvykdamas į Lietuvą J.Tomašekas buvo atsakingas už alaus virimo cecho įrengimą Baltarusijos sostinės alaus darykloje.
„Baigęs darbus Minske Jiržis išvyko namo į tuometę Čekoslovakiją. Maniau, kad tai – santykių pabaiga. Bet jis, matyt, mane įsimylėjo. Todėl paprašė, kad jį vėl atsiųstų į Sovietų Sąjungą”, – pasakojo T.Tomaškova.
Kai J.Tomašekas su kitais tuometės Čekoslovakijos aludariais įsikūrė Utenoje, į Lietuvą atvyko ir Tatjana.
Kai paaiškėjo, kad baigus darbus Utenos alaus gamykloje J.Tomašekui teks važiuoti į Volgogradą, pora nusprendė, jog skirtis nebenori.
Užsieniečių pora žiedus sumainė Utenos metrikacijos skyriuje, o vestuves atšoko tuo metu vieninteliame miesto restorane „Aukštaičiai”.
„Tai nebuvo didelės vestuvės, bet smagios. Kai kurie uteniškiai iki šiol jas prisimena”, – sakė J.Tomašekas.
„Ir aš viską kuo puikiausiai atsimenu. Ypač kai mums iš restorano sugužėjus į namus švęsti toliau, pro langą įskriejo plyta”, – juokėsi Tatjana.
Vienas kitą per dantį patraukti nebijantys Jiržis ir Tatjana tikino iki šiol nežinantys, kurio gerbėjai taip pareiškė savo nusivylimą ar pavydą.
„Lietuvaitės mylėjo čekus”, – prasitarė moteris.
Kiekvieną kartą apsilankius Utenos alaus darykloje čekui iškyla malonūs jaunystės prisiminimai.
Seniausias aludarystės tradicijas socialistiniame pasaulyje turėjusios tuometės Čekoslovakijos specialistai, įrengdami Utenos alaus daryklą, neskaičiavo nei dienų, nei naktų.
„Mūsų tikslas buvo pastatyti vieną moderniausių alaus daryklų Sovietų Sąjungoje”, – pasakojo J.Tomašekas.
Dabar jau kurį laiką nebedirbantis vyras neslepia džiugesio, kad keičiasi ne tik Utena, bet ir alaus darykla.
„Akį džiugina alaus daryklos cechas. Viskas čia moderniai įrengta, o alus labai kokybiškas.
Manau, reikėtų Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, kurią prieš 35 metus numyniau daugybę kartų, atidaryti aludę”, – pasiūlymus dalijo čekas.
Jiržis ir Tatjana lyg vietiniai gaudosi siaurose Lietuvos sostinės senamiesčio gatvelėse.
Juodu žino, kur galima rasti originalių lietuvių menininkų kūrinių, unikalių lino dirbinių, kur geriausia papietauti ar išlenkti bokalą alaus.
Prieš pat Naujųjų metų šventę Lietuvoje viešėjusi pora rado laiko užsukti ir į Druskininkus.
„Nesu didelė kurortų mėgėja. Šis kartas buvo trečiasis per mano gyvenimą. Bet įspūdžiai puikūs”, – tvirtino Tatjana.
Anglų ir vokiečių kalbas dėstanti moteris džiaugėsi apsilankiusi ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
„Ji tikra teatro ir muzikos rėmėja. Čekijoje Tatjana į Filharmoniją eina kas savaitę”, – išdavė J.Tomašekas.
Tai buvo vienas retų atvejų, kai koncerto juodu klausėsi kartu. Paprastai į juos eina viena Tatjana.
„Man nepatinka, kai kiti man trukdo. Nenoriu, kad per pertraukas su Jiržiu kalbėtume apie tai, ką rytoj virsime valgyti arba kaip man sekasi darbe. Noriu pabėgti nuo kasdienybės”, – dėstė Tatjana.
Labiau nei koncertai J.Tomašeką žavi pasivaikščiojimai po Vilniaus centrą. Jam patinka užsukti į tas vietas, kuriose lankydavosi jaunystėje.
„Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Utena buvo mažas miestas. Vasarą traukdavome prie ežerų paplaukioti valtele, kepdavome šašlykus. Bet žiemą ten nebūdavo ką veikti.
Utenoje veikė tik viena kavinė, vienas restoranas. Dar buvo biblioteka. Bet aš juk tuo metu buvau jaunas vaikinas. Norėjosi pramogų.
Tad beveik kiekvieną savaitgalį sėsdavome į autobusą ir traukdavome į Vilnių”, – prisiminė J.Tomašekas.
Pasakojimai apie Lietuvą nepabosta ir vienturčiam poros sūnui 31 metų Danieliui.
Čekijos sostinėje Prahoje gyvenantis hidrologas ir ekologas dar nė karto neviešėjo Lietuvoje, tačiau motina tikisi, kad tai netrukus pasikeis.
„Danielius vis dar nesukūręs šeimos. Jis kaip ir tėvas – lėtas. Reikia Danielių į Lietuvą atsivežti ir čia jam gerą lietuvaitę surasti.
Vienas Jiržio kolega, anuomet kartu dirbęs Utenoje, iki šiol gailisi, kad vedė Natašą, o ne lietuvaitę Romualdą”, – juokėsi Tatjana.