Tokie klausimai kyla ne šiaip sau. Tiesa, vieni pasakys, jog tai kryptinga, bet mažumos skleidžiama nuomonė. Absurdiška, neverta diskusijos ir dėmesio.
Aš sakyčiau, jog tai kryptingas, tebūnie visiškai naivių besmegenių ar tokia apsimetančios vadinamosios 5-osios kolonos mažumos skleidžiamas srautas, kuris daro įtaką daugumai lietuvių.
Netikite? Įsiklausykite į minios balsą. Neseniai atliktų apklausų duomenys parodė, kad apklaustieji dešros gabalą nedvejodami čiuptų pirmiau, net jei tai kainuotų tėvynės ar jų pačių nepriklausomybę.
Žinoma, klausimas nebuvo pateiktas taip tiesmukiškai – dešra ar laisvė? Bet norisi tikėti, kad atsakė sąmoningi žmonės.
Tie, kurie su laisve gali daryti ką tik nori, savarankiškai priimti sprendimus, patys įsigyti dešros ar ją pragerti.
Nejau mūsų visuomenė išties nesugeba nusimesti vergo drabužių, nejau serga istorinės atminties Alzheimeriu?
Požiūris „Dėl mano nesėkmių kalta valdžia, ne už tokią Lietuvą kovojom” – puikus marinatas, kuriame miršta bet kokia laisvė ir gimsta marinuota okupacija. Iš pradžių dvasinė, o vėliau ir fizinė.
Mat piliečiai marinuotomis smegenėlėmis niekaip nesupranta, kad Lietuva buvo ir yra strategiškai svarbioje geopolitinėje erdvėje. Gyvename regione, per kurį ne šiaip sau kirtosi kitų šalių interesai, kurį trypė armijos.
„Daugiau to niekada nebebus”, – sako pranašai, buriantys iš pigios kavos tirščių. Kodėl gi, leiskite paklausti?
Neturime amžinų priešų.
Užtat interesus turi mūsų amžini kaimynai. Ir juos pastaruoju metu vis akivaizdžiau reiškia: dominavimas, skverbimasis per kultūrinę, politinę, ekonominę erdvę.
Banaliai nuvalkiota frazė, kad, girdi, šiais laikais nereikia tankų, okupuos dujų vamzdžiu, yra teisinga šios dienos požiūriu. O kas bus rytoj, gudrieji pranašai?
Viską galima pagrįsti faktais. O apie juos kalba net populizmo šiaip jau nevengianti ir Vakarų nemėgstanti prezidentė D.Grybauskaitė.
Išsireikalavusi NATO gynybos planų dabar ji vis dažniau skambina pavojaus varpu – „rusai ateina”. Rusofobija? Šaltojo karo laikų sentimentai?
O štai elementarūs faktai. Į NATO gynybinius planus Rusija atsako grasinimais dislokuoti puolamąją ginkluotę prie mūsų sienų. Ir tai jau yra ne tik tušti grasinimai, bet ir realybė.
Rusija pirmiausia stiprina ginkluotąsias pajėgas vakaruose.
Prie Baltijos valstybių sienos. Ir tuo pat metu nesustabdomu srautu siunčia propagandines informacines bombas. Baltijos šalyse esą engiamos rusų etninės mažumos, veša rusofobija ir nacizmas.
Keistas sutapimas, kad pastarojo – ekstremistinių dešiniųjų pažiūrų atstovai bent jau Lietuvoje išties kelia galvą, vis aktyviau reikšdamiesi visuomenėje prieš rinkimus.
Tačiau tokių dešiniųjų nacionalistų, regis, ryškiausio pagal Kremliaus logiką bruožo – rusofobijos nematyti. Anaiptol, atgimusių tautininkų gretos atsargiai ir lipšniai ragina draugauti su Kremliaus režimu.
Panašiai ragina ir etatiniai Kremliaus rėmėjai – nuo kunigaikštienių iki, kad ir kaip paradoksalu, vietinių lenkų partijos.
Įdomu, ar jie elgsis taip pat kaip ir tarpukario tautininkai, kurie iki pat 1940-ųjų lakstė į sovietų ambasadą, derino savo veiksmus ir, anot kai kurių istorinių šaltinių, labai mėgo imti rublius?
Akivaizdu, jog tokių radikalų vis daugės. Bet tai – tik 5-oji kolona, kuri amsės ir drums vandenis, keiks provakarietišką Lietuvos kryptį, sės abejonės sėklą. Kol ši sudygs. O tada prisireiks kas ją palaisto.
Na, ir kas, kad didelė dalis visuomenės šiandien gyvena ir mąsto vakarietiškai. Pirmiausia ji – abejinga. O kai dauguma abejoja, užtenka ryžtingos marinuotų smegenėlių mažumos, kaip Trojos arklio.
Tik kaip išvengti tokios vidinės ir, neduokdie, naujos okupacijos? Receptų yra įvairių ir svariausias jų paremtas sąjungininkais. Čia mes vėl girdime patikinimų ir žodinių garantijų iš NATO, kurios nariai esame jau beveik 8 metus. Mus gins, neabejokime.
Tačiau prezidentė pareiškė – norime daugiau, norime įrodymų, nes štai didysis kaimynas vien žodžiais jau nebesišvaisto. Norime didesnio NATO matomumo, kitaip sakant, milžiniško paminklo špygai, atsuktai į Rytus.
Tik, va, bėda – labai tradiciškai lietuviška. Daug norime, o patys nedarome. Į gynybos biudžetą nė 1 proc. nuo BVP nesukrapštome, energetinė nepriklausomybė ir stipri pilietinė visuomenė, atspari visoms nedemokratinėms pagundoms, telieka siekiamybe, tuščiais šūkiais.
Keli istoriniai pavyzdžiai pamąstyti, kuo toks neveiklumas gali baigtis. 1918-aisiais jauną Lietuvą apgynė ne kalbos „kam mums ta kariuomenė”, o būtent Lietuvos kariai.
1991-ųjų sausį tik atkurtą nepriklausomybę apgynė beginkliai žmonės.
1940 metais susiskaldžiusios, tautinių bailių surakintos, sovietinės propagandos apmulkintos Lietuvos neapgynė niekas.
22 metus gyvavusi nepriklausoma Lietuva buvo okupuota. O kiek metų atkurtai laisvei?