Skeptiškų balsų dėl grėsmių tariamo sureikšminimo pasigirsta ir iš politikos apžvalgininkų. A.Šindeikis taip rašo: „Laisvė yra abstrakti ir ne visiems suvokiama sąvoka. Juolab kad į mūsų valstybingumą ir laisvę niekas nesikėsina. Dalis tuščiavidurių politikų, kurie negali generuoti jokių naujų idėjų, yra linkę gąsdinti piliečius įvairiomis dirbtinai sukurtomis baimėmis“.
Tik nereikia mūsų gąsdinti, kažkada skelbė Sąjūdis. Neabejoju, kad A.Šindeikio nuomonei pritartų nemažai politikų ir verslininkų, nes spekuliacijų išorinėmis ir vidinėmis negandomis išties yra labai daug.
Apžvalgininkas neskatina Lietuvos gyventojams lyg arkliui su akidangčiais vien savo vagos žiūrėti, tačiau užsiimti tik gerbūvio kūrimu, nesikišti į didžiuosius pasaulio klausimus, NATO ir ES įsipareigojimų paunksmėje nepraleisti progos patylėti yra vis labiau Lietuvos piliečių sąmonėje įsitvirtinanti pažiūra. Deja, nei NATO, nei juolab ES ateitis mums nėra žinoma ir Lietuvai nepasiseks susikurti istorinių audrų neliečiamą užutekį.
Kaip ir visais laikais pagrindinė grėsmė Lietuvai tebėra Rusija. Kam nepatinka, galima nevartoti žodžio grėsmė, galima pavadinti faktoriumi, bet esmė nuo to nepasikeis. Turiu galvoje ne kultūrą, religiją ar ekonomiką. Rusijos politikos požiūris į Lietuvą visada buvo geopolitinis, toks pat kaip ir į Gruziją, nors šioje šalyje rusų literatūros genijai yra aplaistę ašaromis vos ne kiekvieną kalno pašlaitę.
Visiškai neseniai sužinojome, beje, per daugelį atkurtos Lietuvos metų pirmą kartą, Rusijos grėsmių įsivaizdavimą iš Baltijos valstybių pusės. Aiškiai sakoma, kad mes Rusijai turime teritorinių pretenzijų. Galima pateiktus samprotavimus apie tariamas Baltijos valstybių teritorines pretenzijas laikyti primityviais, bet toks iššūkių supratimas yra platinamas Rusijos visuomenėje ir ypač mokyklose.
Kokia nauja politikų karta Rusijoje subręs ir ką ji perims iš dabartinės? Eurazijos idėja daug metų buvo akademinė, daugiausia - filosofinių seminarų tema, dabar jau politinės doktrinos dalis. Dalis Rusijos politikų vis dar tebepuoselėja Lietuvos kaip tarpininkės tarp Rusijos ir ES koncepciją. Vardan to norima palaikyti ir civilizuotą dialogą. Bet ar ilgai?
Akivaizdu, kad po kitų Rusijos prezidento rinkimų Rusija pradės sparčiai keistis? Prie naujų informacinių technologijų tai neišvengiama. Tik kuria linkme bus judama? Kokios intelektualinės pajėgos Lietuvoje šiuos procesus analizuoja ir prognozuoja? Naujai paskirtas ambasadorius Rusijai važiuoja į Maskvą kaip į Kanarų salas. Lietuvos URM už gilesnę procesų analizę Rusijoje taip pat nerandama atsakingo asmens.
Nemažesnė grėsmė, ir ne tik Lietuvai, yra procesai pačioje ES. Deja, jų aptarimas mūsų žiniasklaidoje retai patenka į pirmuosius puslapius. Vyrauja įsitikinimas, kad provincijai tai neturėtų būti svarbu. Tačiau ES juda, grupuojasi, vyksta užkulisiniai politiniai žaidimai ir mūsų valstybei nepavyks to išvengti. Bus priversta prie kurios nors grupės šlietis ir norom nenorom oponuoti kitoms. Kas ir kieno vardu Lietuvoje tai darys?
Reikia tikėtis, jog Lietuva nepradės kumščiuotis su Lenkija ir tarptautiniuose forumuose. Jau dabar nemaža dalis Lietuvos konservatorių remia valdžios intencijas Vengrijoje, kurias kritikuoja ES vadovybė. Kaip šiuo klausimu pasielgs mūsų kaimynai Lenkija ir Latvija? Pagaliau Šiaurės šalys, į kurias pastaraisiais metais bent jau žodžiais kryptingai norime žengti? Ar neišsiskirs mūsų keliai bendru keliu dar net nepradėjus eiti? Gal galėtų Lietuvos gyventojai sužinoti, ką apie federalistines ir visokias kitokias sroves ES mano Seimo URK, vyriausybės ir prezidentūros užsienio politikos patarėjai?
Ne mažiau pavojingi, o gal jau ir grėsmingi, procesai vyksta ir pačioje Lietuvoje. Konfrontacinės linijos ariamos visomis kryptimis. Nusimato pati bjauriausia rinkiminė kampaniją per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Prezidentės ir įtakingų politikų pasisakymai Garliavos klausimu aiškiai parodė vietą, kur turi būti statomos barikados. Daug žmonių, žino ar ne kas iš tikrųjų vyksta, orientuosis ne į konstituciją, teisę, bet į žinomas pavardes, autoritetus ir emocijas. Gal dar nevėlu tą pražūtingą konfrontaciją stabdyti, bet kas prieš rinkimus tai ryšis daryti?
Kiti procesai ne ką švelnesni. Dar prieš pusantrų metų viešoje erdvėje pasirodydavo straipsniai, kad ekstremistinis nacionalizmas Lietuvoje neturi jokios perspektyvos. Kol kitose ES valstybėse ryškiausi šio proceso pavyzdžiai buvo neonaciai, atrodė, jog tai ne kas daugiau, kaip paauglių iškreiptos saviraiškos reiškinys. Su procesais Vengrijoje autoritarinės tautinės aspiracijos įgijo naują kvėpavimą ir pamokslavimu to jau nesustabdysi. Plėsis jis ir Lietuvoje ir rinkimų rezultatai nustebins ne tik sociologus. Ir emigracija, nuo kurios kaip akivaizdžiausios grėsmės aptarinėjimo jau visi pavargo, tik padidės.
Ne vien gerbūvio stoka veja žmones iš šalies, daug kam nepagarba kito nuomonei ir nepakanta yra kur kas svarbiau nei rami pelninga tarnyba. O tai, kad mūsų visuomenė, net valstybės tarnautojai, ypač teisėsaugoje ir toliau dirbtinai skirstomi į klanus bei grupes, iš žiniasklaidos galima įsitikinti kasdien.
Grėsmės nėra teorija ar pasakų baubas. Pasaulis nėra ramesnis už praėjusius dešimtmečius ir žmonės nėra linkę užsimerkti. Lietuva dėl savo netoliaregiškumo ir vidinio susipriešinimo jau pasimokė keturiasdešimtaisiais. Pastaruoju metu tenka lankytis Lietuvos vidurinėse mokyklose ir kartu su istorikais kalbėti apie Lietuvos santykius su kaimynais ir valstybės perspektyvas. Jau po valstybės atgimimo į pasaulį atėjęs jaunimas klausosi godžiai ir tiki tuo, kas sakoma. Negi mes jiems, dėl šventos ramybės, turėtume meluoti.