- Ar vaikai lengvai adaptuojasi prie pasikeitusių sąlygų, kai keičiasi gyvenamoji vieta, globėjai?
- Be abejo, tai yra sudėtinga. Vaikas iki trejų metų gyveno su mama. Pirmasis prieraišumas formuojasi būtent pirmaisiais metais – tada prieraišumo objektas buvo mama. Po to padėtis pasikeitė, vaikas turi persiorientuoti. Prisiriša prie kitų žmonių, tada vėl turi keistis. Aišku, vaikui sudėtinga, kai jis ne visą laiką auga su tuo pačiu žmogumi, ir tai vienaip ar kitaip sutrikdo jo raidą.
- Kaip tokia patirtis gali paveikti asmenybę?
- Visų pirma tai gali sutrikdyti vaiko saugumo jausmą. Augančiam vaikui tėvai yra saugumo šaltinis, saugaus pasaulio garantas, o šiuo atveju vaikas šito neturi nuo mažens. Lygiai taip pat, kaip vaikai iš vaikų namų, kurie taip pat neturi vidinio saugumo jausmo. Su tuo gali būti susiję kiti dalykai – pavyzdžiui, nepasitikėjimas žmonėmis, gali būti žemesnė savivertė.
- O gali būti, kad toks žmogus išaugs lankstesnis, mokantis labiau prisitaikyti prie įvairių situacijų, išlaviruoti tarp priešingų pozicijų?
- Kaip tiksliai paveiks konkretų žmogų vienokia ar kitokia patirtis, neįmanoma pasakyti. Galima kalbėti tik apie didesnę ar mažesnę tikimybę. Bet žmoguje veikia daug įvairių faktorių – ir įgimtos vidinės žmogaus savybės, jo gebėjimas adaptuotis, taip pat aplinka, kurioje vaikas būna. Bet ar šitokia patirtis padės vaikui įgyti daugiau lankstumo – šiek tiek abejočiau. Lankstumas ir prisitaikymas prie sąlygų įgyjami kitaip – kai vaikas turi saugų pagrindą, saugų prieraišumą prie artimų žmonių. Tada jis išmoksta saugiai priimti pasaulį ir adaptuotis įvairiose sąlygose. O šiuo atveju gali būti kaip tik atvirkščiai. Vaikas gali gerokai stipriau reaguoti į pokyčius.
- Kaip psichologai vertina paplitusią nuomonę, kad asmenybės pagrindas formuojasi iki trejų metų, ir ką įdėsi iki to laiko – tą ir turėsi?
- Tikrai ne taip. Nors kai kas taip teigia, bet iki trejų metų susiformuoja tikrai ne viskas. Bet iki trejų metų vaikui yra labai jautrus laikotarpis. Tai laikotarpis, kada formuojasi esminiai ryšiai, pasaulio saugumo supratimas. Bet tai nereiškia, kad vėlesni metai neturi įtakos asmenybei.
- Kiek tikėtina, kad po ketverių metų vaiką sugrąžinus pas asmenį, kuris jį augo pradžioje, atsistatys tas artimas ryšys, kuris buvo kažkada? Kiek tikėtina, kad atsigamins ta ankstyvoji patirtis su visais jausmais?
- Yra tikrai didelė tikimybė. Net jeigu auginamas kitų žmonių vaikas buvo nuteikinėjamas prieš mamą. Viskas priklauso nuo to, kaip mama elgsis su vaiku, kiek į jį atsižvelgs, puoselės. Mamos ir dukros ryšys, manau, dar neprarastas. Aišku, gali kilti papildomų sunkumų, papildomų pykčių. Vaikui apskritai sunku suprasti, kas čia vyksta, ir dėl to jam gali įvairių jausmų kilti. Mamai reikia tam pasiruošti.
- Kiek tokie nedideli vaikai supranta tai, kas vyksta visuomenėje? Ar supranta tik per tai, kaip jiems peraiškina jų aplinkos žmonės, ar gali turėti ir kokį nors savo įsivaizdavimą?
- Vaikai gali turėti savo įsivaizdavimą, bet jis labai stipriai remiasi tuo, kaip jam tai yra pateikiama. Vaikas pasaulį suvokia per artimus žmones. Kaip vertina jie, taip vertina ir jis pats.
- Kaip manote, ar po visos šios istorijos jos mažajai herojei bus įmanoma gyventi normalų ir pilnavertį gyvenimą Lietuvoje, neatribojant jos nuo socialinės aplinkos, kur visi žino jos istoriją ir turi nuomonę apie tai?
- Sudėtingas klausimas – čia galbūt jau ir teisėsaugos klausimas. Nesinori vertinti visos Lietuvos situacijos. Be abejo, platus vaiko istorijos žinomumas apsunkina visą padėtį. Vaikui nuo to tikrai ne lengviau. Bet iš principo – atriboti vaiką nuo socialinio pasaulio būtų labai žalinga. Vaiką reikia paruošti, kad gali būti įvairių nuomonių, ir pasistengti, kad jis artimoje aplinkoje pats jaustųsi saugus. Svarbu, kad vaikas būtų palaikomas artimiausioje aplinkoje ir su juo būtų kalbama apie tuos dalykus.
- Taip ilgai besitęsiantis vaiko perdavimo motinai procesas labai stipriai apsunkins vėlesnę adaptaciją ir santykius su mama, ar vis dėlto ta trukmė nėra tokia reikšminga?
- Adaptacijai reikšmės neturėtų turėti, bet turi reikšmę ta prasme, kad vaikas dabar patiria bereikalingą papildomą stresą. Kol procesas neįvykęs ir kabo vaikui kaip kažkokia grėsmė, kaip kažkas neaiškaus – tai papildomas vaiko traumavimas.