Žinoma, dar yra ir tokių, kurie paties A.Paleckio niekada viešai negirtų ir neteisintų, bet šypsodami į ūsą linkčioja jo evangelistui, nelabai šviesios atminties stribų dainiui, purenusiam neapykantos Lietuvai dirvą paskutiniais savo gyvenimo metais. Jei Anapilyje niekas nesupainiojo jo kelionės dokumentų, šlykščios ir pagiežingos knygiūkštės apie laivą autorius turbūt verda smalą su velniais. Abejoju, ar jį kas nors būtų pasodinęs pragare į smalos katilą, kai jis gali būti žymiai naudingesnis juodą ir lipnų skystį maišydamas.
Aš puikiai galiu suprasti tuos – ypač nukentėjusius per Sausio 13-ąją ar jų giminaičius – pasipiktinusius teismo sprendimu. Mintis apie tai, kad A.Paleckis gali švelniai šypsotis ir laikyti save išteisintu, yra jiems kaip pliaukštelėjimas šlapiu skuduru per veidą.
Turintiems šiek tiek atminties (1991 m. sausio 13-osios naktį aš pats buvau radijo pastate S.Konarskio gatvėje, ir mane patį kartu su kitais darbuotojais išgrūdo atvykę kareiviai), arba buvusiems šalia įvykių, abejonių nekyla. Bet ne visi turi atmintį: ką jau padarysi, kad ir apie netolimus sovietinius laikus yra sakančių (ir tikinčių savo sakomais žodžiais), kad „visko turėjom, nieko netrūko, nebuvo nusikaltimų ir apgaulės“.
Žinoma, apmaudu ir neskanu stebėti Rusijos žiniasklaidą džiaugsmingai interpretuojančią šį nuosprendį, kuris (bent jau jų galvose) sutampa su jų versija apie tai, kas vyko Lietuvoje prieš du dešimtmečius. Bet bala jų nematė: juos pačius tik ką patvarkė rinkimuose tas pats kagėbistas ir jo draugeliai, ir žiniasklaida nė cypt, tai ar jūs dabar norite, kad kažkas Rusijoje objektyviai prisimintų ir vertintų kaimyninės šalies dviejų dešimtmečių senumo įvykius? O daugiau jūs nieko nenorite?
Aš nesutinku su tais, kurie linkę teismo sprendimą vertinti dramatiškai. Kai kas į tai baksnoja kaip į patvirtinimą, žiū, kokia supuvusi ir beviltiška Lietuvos teismų sistema.
Nesu teisininkas, bet ši byla neatrodo tokia paprasta, kaip gali pasirodyti emocijų užvaldytiems asmenims.
Žinoma, jokie savi į savus nešaudė (tai ligonių kliedesiai), bet tai dar nereiškia, kad teisėjui labai paprasta ir lengva priimti sprendimą dėl siauro kaltinimo esmės. Čia kaip krepšinio aikštėje: olimpinis čempionas ir visų laikų geriausias krepšininkas gali mesti baudas ir nepataikyti. Net jei visai miniai yra akivaizdu, kad jis netikęs kerėpla (ir treneris netikęs, ir visa komanda – mulkiai), tai dar nereiškia, kad kuris nors iš minios atstovų pataikytų geriau.
Lygiai taip pat Garliavos epopėjoje paprastesnio proto žmonėms gali būti akivaizdu, ką reikia daryti su mergaite, kokio „prokurorų klano atstovus“ susodinti į belanges ir kaip viens, du, trys, išspręsti visas problemas, tačiau tai nereiškia, kad paprasčiausias įsivaizduojamas sprendimas yra realistiškas, geriausias arba vienintelis įmanomas.
Labai aiškius atsakymus dažnai mato ne tie, kas mato aiškiau už kitus, o būtent tie, kurie visų aspektų neįžiūri.
Dar vienas dalykas: tai, kad A.Paleckio byla nebuvo byla „į vienus vartus“, su aiškiai žinomu šimtaprocentiniu rezultatu, yra Lietuvos teisinės sistemos, tegu ir netobulos, brandos įrodymas, net jei sprendimas daugelio nedžiugina.
Maždaug tuo pačiu laiku, kaip ir frontininko byla Lietuvoje, Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo sprendžiama Abu Qatados, radikalaus Jordanijos dvasininko, deportavimo iš Anglijos byla. A.Qatada, atvirai kvietęs smurtauti ir naikinti Vakarų civilizaciją, deportuotas kol kas nebus, nes, teismo nuomone, Jordanijoje su juo gali būti pasielgta nepakankamai švelniai ir gali būti pažeistos žmogaus teisės.
Žinoma, pats A.Qatada visokias „žmogaus teises“ laiko supuvusio šėtoniško Vakarų pasaulio išmone, bet tai jam netrukdo naudotis jų apsauga. Didžiojoje Britanijoje daugelis bjaurisi teismo sprendimu, tačiau pasvarstę vargu ar pakeistų esamą teisės sistemą tokia, kuri veikia, sakykim, Rusijoje ar toje pačioje Jordanijoje. Kur premjeras arba prezidentas gali paskambinti teisėjui ir pasakyti, ką paleisti, ką pasodinti ir kuriam laikui.
Šioje istorijoje yra dar vienas geras, optimistinis aspektas.
Pažiūrėkite, ką savo pakalikų pusėje Lietuvoje šiandien turi didžioji kaimynė. Tai ne XX a. vidurys, kai rusams rankeles bučiavo nors ir nelabai šviesūs, bet vis tiek kultūros veikėjai, neabejotino iškilumo asmenybės, kaip S.Nėris, L.Gira, P.Cvirka, A.Venclova. Tai net ne „gero savaitgalio“ laikai su tualetiniu popieriumi gydytu prezidentu ir rusiškų sraigtasparnių remonto ūkvedžiu (nors jau ir tada pasirinkimas atrodė gailiai). Šiandien dar liūdniau.
Jei aš šiandien dirbčiau Maskvoje ir būčiau atsakingas už antilietuvišką propagandą, man būtų tikrai nuoširdžiai gėda, kad tik tokį trečiarūšį, apgailėtiną klouną įstengė susirasti: jis net mitingą iš dešimties žmonių vos sugeba surinkti. Kai kitoje barikadų pusėje tokie raudoni skuduriniai kareivėliai, pernelyg nerimauti nereikėtų.