Tinkamiausia slidžios žiemos avalynė - kaliošai

Žiema Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės skubios traumatologinės pagalbos skyriaus gydytojams - sunkus metas. Nors šiemet traumų mažiau, medikai pastebėjo, kad nereta bėdų priežastis - netinkama avalynė.

- Žmonės tarsi niekada tinkamai nepasiruošia orų staigmenoms. Kokios traumos dažniausios tokiu metu? - pasiteiravome Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skubios traumatologinės pagalbos skyriaus vedėjo Algimanto Pamernecko.

- Nebūtina pargriūti, kad patirtum traumą. Žmogui suklupus, bet išsilaikius ant kojų neretai patempiami čiurnos ar kelio sąnario raiščiai. Kai žmogus nebeišlaiko pusiausvyros ir pargriūva, jam gali lūžti riešo, dilbio kaulai, nes griūdamas jis atsiremia ranka. Vyresnio amžiaus žmonėms, kurių kaulų tankis yra mažesnis, dažniau lūžta viršutinė šlaunikaulio dalis. Tai - viena sudėtingiausių traumų. Žmogus ilgam prikaustomas prie patalo, o per tą laiką gali išsivystyti įvairių komplikacijų, kartais net paankstinančių mirtį. Tarptautinio osteoporozės fondo duomenimis, maždaug 20-24 proc. vyresnio amžiaus asmenų, kurie dėl kaulų retėjimo patyrė šlaunikaulio lūžį, miršta per 12 mėnesių.

- Batai turi teikti saugumo jausmą, žmogus turi jaustis tvirtai. Žieminės avalynės padas turi būti ne lygus, plonos odos, o gruoblėtas, su ranteliais ir grioveliais. Prieš keletą metų Lietuvoje vyravo beformių batų mada. Jie pasiūti iš veltinio, tekstilės ar versto kailio, o jų padas - lygus kaip šlepečių. Manau, tokie batai nėra tinkami avėti lietuvišką žiemą. Prasidėjus lijundrai ir staigiai atvėsus avėdamas tokius batus žmogus jaučiasi kaip čiuožykloje. Slidinėjant ant ledo, suminto sniego padų nelygumai padeda žmogui nesuklupti.

- Kai slidu, einant labai padėtų trečias atramos taškas - lazda. Kad būtų patogu remtis, jos gale galima pritvirtinti metalinį smaigalį. Jei žmogus abiejose rankose laiko po lazdą, dar geriau. Bet yra kita bėda - kai rankos užimtos, jis nebegali nešti krepšio su maisto produktais. Tokiu atveju krepšelį siūlau pasikabinti ant kaklo arba viską susidėti į kuprinę. Neturint lazdų galima naudotis vaikštyne. Primenu pacientams, kad žiemą geriau vilkėti ne striukę, o vilnonį ar storesnio audinio paltą. Griūvant toks drabužis sušvelnina smūgį.

- Batų padus galima apklijuoti lipniąja juosta, pagaminta iš tekstilės. Ant veltinių galima apsiauti kaliošus. Pavyzdžiui, stogdengiai avi ne plastikinę ar sintetinę, o guminę avalynę, nes ji mažiau slysta. Bėda, kad Lietuvoje tai neįprasta, netgi gėda pasirodyti gatvėje su kaliošais. Avėdamas batus odiniu padu žmogus gali gerai jaustis nebent ant parketo, o ne eidamas slidžiu ar apsnigtu šaligatviu.

- Ar renkantis patogius žieminius batus svarbu pado forma, pakulnės aukštis?

- Kuo didesnis paviršius, į kurį remiasi pėdos, tuo eisena stabilesnė. Pavyzdžiui, Rytų kovos menų ar kitų sporto šakų treneriai gabiausius savo auklėtinius atsirenka pagal pėdą - kuo ji didesnė ir platesnė, tuo sportininkas tvirčiau laikysis ant kojų. Šiuo metu populiari fiziologinė avalynė, kurios padas - laivelio formos. Kai sausa, tokie batai tinkami, bet jei slidu, avėdamas tokius batus žmogus stovės tik ant išgaubtos pado dalies, vadinasi, jo atramos plotas bus gerokai mažesnis. Batų pakulnė turi būti kuo žemesnė. Žiemą reikėtų užmiršti avalynės madas. Jeigu moteris, norėdama atrodyti elegantiškai, ir per plikledį avi aukštakulnius, ji rizikuoja susižeisti.

- Dažnai patariu vyresniems pacientams - jei pėdos sveikos, eikite taip, kaip įpratę, bet neskubėkite. Einant atsargiai žingsniai visada būna mažesni, kojos šiek tiek sulenktos per kelius. Jauni žmonės to nepaiso. Nors ir slidu, žirglioja ištiestomis kojomis, todėl dažniau paslysta ar pargriūva. Jaunuoliai neretai net nepasižiūri, kokie lauke orai, - aunasi tuos pačius batus ir lekia. ˙