Dėl triušių verslininkas E.Kubilius miestą iškeitė į kaimą

Kubilių gyvenimo ir verslo istorija – dar vienas pavyzdys, kaip miestiečiai sėkmingai tapo kaimiečiais. O laimingi jie dabar jaučiasi ir todėl, kad į kaimą baigia parsivilioti ir savo atžalas su šeimomis, dar visai neseniai bandžiusias leisti šaknis toli nuo Lietuvos.

Bandą sumažino dešimčia kartų

Jau 15 metų Ritos ir Eduardo Kubilių šeimos pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra triušiai. Tik anksčiau jų fermoje augo 2 ar 3 tūkstančiai, o dabar – dešimt kartų mažiau – nuo 200 iki 300 ilgaausių, tarp jų 100 patelių.

„Kai auginome kelis tūkstančius triušių, nebeišeidavome iš fermos“, – sako R.Kubilienė. Moteris net trumpam negalėjo pasisamdyti pagalbininkės – iš svetimų rankų triušiai nepriimdavo net šeimininkės pagaminto maisto. Be to, didelis kiekis gyvūnų vienoje vietoje dažnai užsikrėsdavo sloga, kitomis ligomis ir juos tekdavo gydyti antibiotikais. Net ir dažnai valomoje kelių tūkstančių triušių fermoje tvyrojo akis graužusi smarvė.

Dabar – viskas kitaip. Sumažėjus triušių bandai, šeimininkai turi laiko ne tik kitokiam darbui, bet ir laisvalaikiui, gyvūnėliai beveik nebeserga, o fermoje neliko blogio kvapo.

Iš savo užaugintų triušių kailiukų Eduardas modeliuoja ir siuva kepures, šalikus, pelerinas, liemenes, kailinius, šliures, kailiais apsiuva rankines. Vyrui siūti padeda žmona. Prie jų prisideda ir praėjusį rugpjūtį iš Ispanijos į Lietuvą grįžusi dukra Kristina.

„Iš pradžių atrodė: kas tas kepures pirks? O štai pernai žiema buvo šalta, tad nė nespėjome pagal užsakymus siūti. Žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių atsiųsdavo savo galvos matmenis, o paskui jiems įvairiais būdais – paštu, maršrutiniais autobusais – parsiųsdavome gatavus gaminius“, – pasakoja Rita.

Nedidelėje Kubilių siuvyklėlėje apžiūrėdama jau kelintą sezoną labai madingas kailines ausines kepures, nepamačiau dviejų vienodų – viena nuo kitos jos skiriasi ir modeliu, ir spalva.

Kadangi pirkėjų, paimančių gaminį tiesiai iš namų, Kubiliams netrūksta, parduotuvėms savo produkcijos jie šiemet nesiūlė, pirmiausia dėl didžiulių antkainių. Prekybininkams po 120 Lt pasiūlytos Kubilių siūtos kepurės parduotuvėse pabrangdavo daugiau negu dvigubai – iki 250 Lt. Todėl pirkėjų jos ir neviliojo.

Per sezoną Eduardas pasiuva ir vienerius ar dvejus kailinukus. Juos paprastai užsisako Norvegijoje, Airijoje gyvenančios lietuvės. Kailinukus pasiūti užtrunka tiek laiko, kiek pagaminti 12 kepurių. O ir susirinkti kailinukams reikalingą didesnį kiekį vienodo kailio taip pat užima nemažai laiko.

Kubiliai triušius šeria natūraliu pašaru: šienu, pievų žole, liucernomis, dilgėlėmis, kiečiais, daržovėmis. Triušieną pardavinėja po 20 Lt už kilogramą. Sveika mėsa tikrai nepigi. Atrodytų, kodėl? Juk triušiai – vislūs, greitai augantys gyvūnai. To ir paklausiau savo pašnekovų.

Pasirodo, tik nieko apie triušių auginimą neišmanančiajam gali pasirodyti, kad triušį užauginti labai paprasta. Pasak R.Kubilienės, šiam gyvūnui reikia daug daugiau ir sudėtingesnės priežiūros nei vištai ar ančiai.

Triušių kergimas, jauniklių ir jas atsivedusių patelių priežiūra, narvelių valymas, vėdinimas ir dezinfekavimas reikalauja daug darbo ir įgudimo. Kailiniai triušiai už mėsinius gerokai opesni: atsiveda mažesnius vaikus, patelės turi mažai pieno, triušių pėdutės nusitrina.

Patelės jautresnės ir baikštesnės už patinus. R. Kubilienė iš anksto žino, kuri triušio patelė pati neišaugins atsivestų mažylių ir teks juos išdalyti kitoms triušių motinoms, o kurią reikia palepinti tam tikru maistu.

„Aišku, būtų galima viską paleisti savieigai, bet tada patirtume daug daugiau nuostolių“, – sako E.Kubilius.

Pasak Eduardo, triušiai – gudrūs padarai. Jie pažįsta savo šeimininkus ir žino, ko iš jų gali tikėtis. „Kai šeimininkė nueina į fermą, triušių apetitas kaipmat pakyla, jie supranta, kad gaus maisto. Kai aš nueinu, patinai net burzgia iš pasitenkinimo, nes žino, kad tuoj gaus „mergų“, – juokiasi Eduardas, skiriantis laiko kiekvienam jaunam patinui prisipratinti, kad šie pasitikėtų šeimininku, nebijotų jo rankų, prisilietimo.

Nors Kubiliai lepina savo augintinius, tačiau stengiasi jų per daug nepamilti – neužmiršta, kam juos augina.

„Kartą Eduardas parvežė avinų veislės triušio patelę – tokią gražią, tokią meilią. Turėdavau pirmiausia paglostyti, pakasyti snukutį, tik tada pradėdavo ėsti. O vieną rytą nuėjusi į fermą radau ją nuo pusės paralyžiuotą. Galbūt kiaunė įlindusi išgąsdino. Bandžiau tą triušuką masažuoti, bet niekas negelbėjo, teko numarinti. Nuo tada pasakiau – daugiau jokių meilių“, – pasakoja Rita.

Kubilių auginamais triušiais neįmanoma nesižavėti – visi tokie gražūs, subtiliausių spalvų kailiukais: įvairių atspalvių pilkais, melsvais, rudais, juodais.

Kad per daug neprisirištų prie verslui auginamų triušių, Kubiliai jiems nesuteikia vardų – vien kodinius numerius.

Kaip tikra kaimietė, R.Kubilienė vasarą apsėja daržus. Iš juose užaugintų daržovių ir prieskoninių žolių pagamina prieskonių mišinių, tampančių vis populiarėjančia preke.

„O viskas kilo iš nekalto prasidėjimo, – juokauja moteris. – Pasigaminau prieskonių sau, kai kam padovanojau. Kiti sužinoję ėmė prašyti parduoti. Kartą pakvietė paprekiauti Ėriškiuose per Kaziuko mugę.“

Dabar Rita per sezoną pagamina 2–3 kg prieskonių – sau ir šiek tiek parduoti. Be to, iš triušių taukų gamina kremus su šalavijais, medetkomis, kraujažolėmis.

Pasak moters, taukai su kraujažole pasižymi uždegimą, skausmą malšinančiu, kraujavimą stabdančiu, pūlinius, sutrenkimus, egzemas ir kitokius negalavimus gydančiu poveikiu. Triušio taukai su šalaviju naikina spuogus, gaivina odą, veikia net auksinį stafilokoką. Kiškio taukų kremas su medetkomis gydo ir ausų, ir kasos uždegimus, ir hemarojų, ir veido raukšles naikina, ir dar nuo daugelio kitų negerų dalykų padeda.

Auginti triušius, manau, gali išmokti beveik kiekvienas to norintis. Tačiau modeliuoti ir siūti iš kailio drabužius, aksesuarus – be Dievo dovanos, manau, niekaip.

„Jaunystėje norėjau būti architektas, bet įgijau statybininko profesiją. Teko pabūti ir dailininku, ir naudotus automobilius iš užsienio gabenti, remontuoti bei pardavinėti, ir Rusiją išmaišyti užsiimant verslu“, – šypsosi savo gebėjimus vardydamas E. Kubilius.

Eduardo ir dukters Kristinos meninių talentų įrodymai – jų piešti ir tapyti paveikslai, puošiantys namų Ėriškiuose svetainės sienas.

Kai Rožynu vadinamame individualių namų kvartale Panevėžyje Kubiliai sumanė pasistatyti namą, žmona, pagal profesiją vaikų darželio auklėtoja, padavinėjo plytas, vyras mūrijo. Statybos, joms skiriant laiką po darbo ir savaitgaliais, truko dešimtį metų.

Kai Eduardas iš Prancūzijos ėmė gabenti į Lietuvą naudotus, neretai avarijose apgadintus automobilius, juos šveitė žmona, remontuoti jau nuo 12 metų padėjo sūnus Laurynas.

Postūmis ūkininkauti Kubiliams buvo tėvų atgauta senelių žemė. Už ją šie Sibire atkentėjo. Ten ir Eduardas gimė.

Pasidalijus žemę su broliais Eduardui liko 6 ha žemės prie Subačiaus, Kupiškio rajone. „Ant tokio lopinėlio žemės stebuklų nenuveiksi. Karves auginti ar užsiimti kita kaimiečiams įprasta veikla mums atrodė neįdomu. Tada pagalvojome apie triušius – ir veisiasi greitai, ir Lietuvos rinka tuščia“, – pasakoja E. Kubilius.

Pirmuosius triušius Eduardas kartu su senais automobiliais atsivežė iš Prancūzijos. Kaip juos auginti, prižiūrėti, patirties sėmėsi iš žmonos giminaičių Latvijoje, studijavo specialią literatūrą.

Pirmuosius triušių narvus vietoj daržo surentė Rožyne, 7 arų sklype.

„Per tris mėnesius pajutau, kad triušių auginimas taps mūsų verslu“, – sako E. Kubilius. Tai supratę mieste užaugęs Eduardas ir „asfalto vaikas“ Rita ėmė Panevėžio rajone dairytis tinkamos vietos įsikurti ir verslui plėtoti. Tokia vieta su apleistais buvusių fermų pastatais atsirado Ėriškių kaime.

Tuo metu 18 metų sulaukęs Laurynas ir 21 metų Kristina nė nesiruošė su tėvais kartu keltis į kaimą. „Koks ten gyvenimas kaime“, – „pasišiaušė“ Laurynas ir su dar keturiais bendraamžiais iš Rožyno vienu automobiliu išvyko laimės ieškoti Ispanijon. Netrukus brolį pasekė ir Kristina.

Ėriškiuose apsigyvenusius Kubilius vietos gyventojai priėmė nepatikliai, vadino atėjūnais ir mafijozais. Buvo įpratę, kad iš kaiman atsikėlusių miestiečių gera nelauk. Juk prie pat Ėriškių, šalia Dubulių tvenkinio, savo dvarą turėjo ir prastą šlovę Panevėžiui pelniusi „tulpinių“ gauja.

Dabar priešiškas kaimiečių požiūris į naujuosius kaimynus – jau praeitis. Ėriškiečiams Kubiliai tapo savais žmonėmis. Eduardas su Rita dalyvauja Ėriškių kultūros centro veikloje – vaidina spektakliuose, šoka ir dainuoja ansamblyje. Eduardas išrinktas net kaimo bendruomenės tarybon.

Kubilių gyvenimą kelerius pastaruosius metus kartino tik tai, kad Lietuvon negrįžta vaikai. Ispanijoje kūrėsi dukra su žentu. 12 metų autoservise Ispanijoje sėkmingai dirbęs sūnus irgi ketino ten likti, net sklypą namui statytis įsigijo.

Du vaikus išauginę ir dabar jau beveik 15–metę anūkę Lietuvoje į mokslus leidę Kubiliai nenorėjo susitaikyti su tuo, kad senatvėje liks vieni, todėl ir kvietė vaikus grįžti, ir ašaras liejo.

Vaikai tėvų prašymams neliko abejingi. Praėjusį rugpjūtį namo grįžo Kristina, prieš Kalėdas parvyko žentas. Dabar laukiama grįžtant praėjusią vasarą vedusio Lauryno su žmona. Sūnui ir marčiai statomo namo pamatai Ėriškiuose jau pakloti, šeimos bendro verslo planas galvose irgi subrendęs.