Pirmas smūgis – patiems teismams. Ir taip nuolat keiksnojamai jų sistemai dabar teks iškęsti visą keiksmų laviną. Iš krikščioniškų paskatų net savaip galima pagailėti tokį sprendimą priėmusio teisėjo, nors už visišką proto užtemimą ir dera mokėti.
Jis – tikras kamikadzė. Perfrazuojant V.Kernagio dainos žodžius, dabar įsiutusi tauta „sudraskys į gabalus tą kolorado vabalą”.
Kitas smūgis – Lietuvos valstybei. Atgaivinami dar anuomet prieš 21 metus, iš karto po Sausio įvykių, matyt, KGB skleisti gandai, visuomenė įveliama į diskusijas apie seniai istorijos lentynėlėse turėjusius būti tvarkingai sudėliotus dalykus, kuriems suteikiamas dabarties politinių kovų atspalvis.
Negana to, Rusija nepraleido progos papilti ant Lietuvos savo propagandos srutų.
Apmaudu dėl Lietuvos. Gaila netgi ir niekuo dėtų A.Paleckio tėvo europarlamentaro ir brolio žurnalisto.
Kita vertus, vis traukti iš suplėkusio KGB diversijų sandėlio tą patį propagandinį skeletą apie neva šaudžiusius nuo stogų, medžioklinių šautuvų kulkas A.Paleckis gali iš dalies ir todėl, kad neišleista jokio fundamentalaus istorikų leidinio apie tuos įvykius, neatskleistas tokių gandų absurdiškumas ir jų kilmė.
Tai tvirtina ir A.Paleckio žodžiais pasipiktinę patys Laisvės kovų dalyviai, Nepriklausomybės Akto signatarai. Tačiau, kaip ne kartą jau yra buvę, atslūgs pykčio audra dėl A.Paleckio pareiškimo ir jį išteisinusio teismo sprendimo ir viskas gali likti po senovei. Prabėgs dar dešimtmetis, ir vėl atsiras koks paleckis, kuris kartos tą patį.
Rinkimų į Seimą metais valdantiesiems politikams greičiausiai norėsis tik pasinaudoti šiuo skandalu savo rinkėjams sutelkti, bet nebus pasirūpinta valstybės užsakymais skatinti nesenos istorijos studijas.
Netgi priešingai – kai kurie konservatorių veikėjai, pasijutę tarsi paskutinės tiesos instancijos atstovai, pasirengę užčiaupti burną kiekvienam, drįstančiam nukreipti savo žvilgsnį į skaudžius, iki šiol prieštaringai vertinamus netolimos praeities įvykius.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas užsipuolė buvusį Valstybės saugumo departamento vadovą J.Jurgelį už tai, kad šis drįso viešai klausti: „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?”
Generolas kone atvirai kaltinamas talkinimu Rusijos propagandai, net slaptosioms šios šalies tarnyboms, partizanų šmeižimu, primenamas jų didvyriškumas ir kančios, nors J.Jurgelis tuo ir neabejoja. Bet nė į vieną jo klausimą apie pokario metų įvykius net nemėginama atsakyti. Ir taip diskutuoja save profesionaliu istoriku laikantis asmuo!
O juk čia kalbama jau ne apie A.Paleckio lygio kliedesius. Daugybė žmonių dar puikiai prisimena, kad pokario metais iš tiesų buvo nužudyta daug niekuo Lietuvos nepriklausomybei nenusidėjusių žmonių, ir tai padarė ne kokie persirengę partizanais sovietiniai smogikai, kaip mėgina aiškinti A.Anušauskas, bet patys „miško broliai”.
Neretai kaimuose žinomos ir pavardės tokių „partizanų”, po kurių apsilankymų naktimis kaimo gryčiose būdavo randamos kraujo klanuose suguldytos ištisos šeimos – nuo kūdikių iki senelių. Jokio pateisinimo tokiems nusikaltimams nėra ir būti negali. Tai nusikaltimai žmoniškumui – jiems netaikomas senaties terminas.
Tačiau kai tik kas nors apie tai užsimena viešai, konservatoriai puola akių draskyti. Vis dėlto žmonėms burnų neužčiaupsi. Tabu skaudžioms istorijos temoms pirmiausia ir kuria dirvą paleckiams, o atviras kalbėjimas gydo net skaudžiausias istorijos žaizdas.