Prisidėjęs prie keliolikos filmų gamybos dabar lietuvis kino Mekoje įkūrė savo prodiuserių bendrovę „Rush Pictures” ir nusitaikė į milijoninius projektus.
Mobilusis telefonas, padėtas ant stalo, tyli apie valandą. „Niekas paskui mane nebėgioja ir nereikia man slėptis. Tokių kaip aš Los Andžele daug”, – sako M.Vilūnas, nesureikšmindamas savo darbo kino pasaulyje.
Bet tuoj pasigirsta skambutis, prodiuseris atsiprašo ir atsiliepia. Kažkas paprašo paskaityti scenarijų. Marius žada pažiūrėti savaitgalį – sako, kad pažįsta žmonių industrijoje, kurie galbūt galėtų susidomėti.
Be pažinčių Los Andžele sunkiai prasimuši. Mieste, kur kas antras padavėjas yra aktorius, o visi kiti save vadina scenaristais arba režisieriais, plėšomasi dėl kiekvienos galimybės pasirodyti prodiuseriui ar režisieriui.
Jų čia irgi netrūksta, bet dažniausiai jie pradeda nuo mažo biudžeto projektų ir tik kai kurie imasi milijoninių kaip M.Vilūnas.
„Nemaža mano darbo dalis yra pasiekti, kad įtakingi žmonės norėtų su manimi susipažinti, siųstų gerus scenarijus ir tikėtų, kad aš medžiagą galiu paversti kokybišku kinu”, – sakė buvęs uteniškis, baigęs kino, televizijos ir skaitmeninių pramogų viešųjų ryšių studijas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).
Nedaugeliui užsieniečių, atvykusių į Los Andželą, pavyksta įsisukti į filmų pasaulį taip, kad galėtų rinktis projektus, kurių vienas – net 30 milijonų JAV dolerių biudžeto.
„Bet viskas atėjo ne iš karto. Atvažiavęs į Los Andželą turėjau pradėti nuo nulio”, – sakė M.Vilūnas, kuriam siekiant karjeros itin padėjo tai, kad jis gyveno Lietuvoje.
1998-aisiais dvidešimtmetis buvo bebaigiąs Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, grojo saksofonu ir neabejojo, kad jo ateitis – muzika.
Su keliais draugais M.Vilūnas sekmadieniais grodavo džiazą restorane Trakų gatvėje.
Vieną vakarą čia užsuko amerikiečiai, Lietuvos kino studijoje filmavę serialą „Robinas Hudas”.
Jiems patiko lietuvių muzikavimas, ir grupė buvo pakviesta džiazuoti serialo filmavimo pradžios vakarėlyje. Po koncerto prodiuseriai pakvietė muzikantus pasivaišinti.
„Mes ten kažką kartu ragavome, kalbėjomės, o prodiuseris pakvietė dirbti kuriant filmą „Robinas Hudas”. Bet man tai buvo neįdomu. Juk aš buvau muzikantas”, – šyptelėjo M.Vilūnas.
Bet atėjo vasara, Vilnius ir jo barai ištuštėjo, koncertų nebeliko. Vaikinas prisiminė amerikiečių kvietimą.
Jis sėdo į troleibusą, nuvažiavo per Antakalnio rajoną į Lietuvos kino studiją: „Ar atsimenate mane?”
Amerikiečiams, Los Andžele besiplėšantiems dėl prasčiausių darbų filmavimo aikštelėse, sunku patikėti, kad įmanoma taip gauti darbą.
Bet tais laikais Vilniuje „Robino Hudo” kūrėjams trūko angliškai kalbančių pagalbininkų, todėl M.Vilūnas tapo serialo gamybos asistentu.
„Mano pareigos buvo paprastos – ką nors atnešti, pakviesti, išversti”, – apie pirmąją dieną pasakojo M.Vilūnas.
Nors pasibaigus filmavimams jis pradėjo studijuoti saksofono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, paskaitas vis iškeisdavo į darbą kino pasaulyje.
Lietuvos kino studija pakvietė lietuvį dirbti Vilniuje kurtame amerikietiškame filme „Velnio aritmetika”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko tuomet dar nežinoma, o dabar ryški Holivudo žvaigždė Kirsten Dunst.
Pavasarį laukė naujas „Robino Hudo” sezonas ir pasirengimas tapti pirmuoju režisieriaus asistentu.
Pamėgęs filmavimo aikštelę M.Vilūnas saksofoną iškeitė į kino mokslus, o užsienio prodiuseriai pradėjo kviesti muzikantą kurti naujų filmų.
Laukė NBC televizijos serialo „Šv.Jurgis” filmavimas Pietų Afrikos Respublikoje, po to – septyni mėnesiai Meksikoje, kur TV kanalui „SciFi” buvo kuriamas fantastikos serialas „Virpesiai”.
„Man sekėsi. Galbūt todėl, kad žmonėms patiko, kaip aš dirbau. Be to, susidraugaudavau su kolektyvu”, – sakė M.Vilūnas, nuo tų laikų praėjus beveik dešimčiai metų.
Per tą laiką gyvenime daug kas pasikeitė. Vieną šiltą Pietų Kalifornijos dieną „Rush Pictures” prodiuseris važiavo savo juodu automobiliu iš Santa Monikos per Venecijos paplūdimį į Marina Del Rėjaus prieplauką, tarsi senas Los Andželo gyventojas žinodamas kiekvieną posūkį ir gražiausią vietą prisėsti kavos.
Jis nuomojasi būstą vakarinėje Los Andželo dalyje, tarp Beverli Hilso ir Santa Monikos.
Nevedęs jis gyvena vienas ir šypsosi kalbėdamas apie meilės reikalus šiame gražuolių aktorių mieste.
„Čia bendravimo dinamika kitokia nei Europoje. Bet manau, kad sutikti žmogų gali bet kur – nesvarbu, ar tai Niujorkas, ar Los Andželas, Paryžius ar Tokijas, ar Vilnius.
Aš tam grafiko neturiu”, – sakė Marius, daugi laiko skiriantis karjerai.
Jis planuoja persikelti arčiau vandenyno, nes laisvalaikiu labiausiai mėgsta skrieti bangomis jėgos aitvaru Malibu paplūdimyje ar Sanset Biče.
„Augdamas vasaras leidau prie Aukštaitijos ežerų ir miškų, taigi gamta man yra sava. Ten kažkada pradėjau buriuoti”, – pasakojo M.Viliūnas, jėgos aitvaru bent kartą per metus išbandantis vandenis kokioje nors saloje.
Los Andžele lietuvis mėgaujasi ir kalnais, nes šalia yra puikiausi slidinėjimo kurortai San Bernardine ir Siera Nevados kalnuose. Panorėjus po valandos galima atsidurti vyno krašte.
„Smagu kartais pabėgti dienai ar dviem paragauti įvairių vyno rūšių”, – sakė M.Vilūnas.
Kartais prodiuseris aplanko naujausių Holivudo filmų premjeras, kurios išskirtiniams svečiams rengiamos kelios dienos prieš pasirodant kino teatruose.
Neseniai jis leido vakarą Beverli Hilse su aktoriumi Antonio Banderasu ir režisieriumi Pedro Almodovaru knygos apie šią garsenybę pristatyme.
„Pabūni tokiuose renginiuose ir eini namo dirbti. Prodiuserio gyvenime daug rutinos, scenarijų, publikacijų bei knygų skaitymo, elektroninių laiškų, skambučių, susitikimų su investuotojais, kūrėjais ir taip toliau.
Tik atrodo, kad visi čia vaikšto išsišiepę, pilni šlovės, o pinigai iš kišenių krinta”, – sakė M.Vilūnas.
Pinigų jam reikėjo nemažai, kad įkeltų koją į Los Andželo kino industriją.
Marius įstojo į UCLA kino mokyklą, kur mokslai brangūs, bet dirbdamas filmavimo aikštelėse jis sutaupė.
Darbai nesibaigė ir pradėjus studijas – laukė filmavimai Dominikos Respublikoje, Afrikoje.
Po magistro studijų M.Vilūnas kaipmat sulaukė kvietimo prisidėti prie rusų-amerikiečių prodiuserių bendrovės RAMCO, kuri JAV gamino holivudinius filmus.
Kai kurie uždirbo nemažai pelno, pavyzdžiui, 2007-aisiais pasirodęs „Kalėjimas”.
Pernai pabaigtas „Tu ir aš” su aktore Mischa Barton sausio 31-ąją JAV pasirodys DVD.
„Kaip tik baigiau derinti leidybos detales su „Lionsgate”, – sakė M.Vilūnas.
Jis beria kino pramonės gigantų pavadinimus, nes tai prodiuserio kasdienybė. „Sony”, „Warner Bros.”, „Universal” – lietuvis yra turėjęs reikalų su didžiausiomis kino studijomis.
Jos dabar nepasiekiamo įspūdžio nebedaro, nors kažkada, dar gyvenant Lietuvoje, visi šie pavadinimai atrodė iš kito pasaulio.
Bet M.Vilūnas niekada nesvajojo dirbti vienoje didžiųjų kino studijų, kur tebūtų vienas iš daugybės varžtelių didžiulėje sistemoje.
Prieš metus prodiuseris nusprendė išeiti net iš RAMCO ir kartu su partneriais įkurti nepriklausomą prodiuserių bendrovę „Rush Pictures”.
„Rizika didelė, bet tik taip gauni progą ką nors padaryti, turėti įtakos tam, ką dirbi, o kada nors galbūt užsidirbti daugiau”, – neslėpė M.Vilūnas.
Apie filmų gamybos procesą nuo pirminės idėjos iki ekrano jis gali pasakoti ilgai – kaip ieškoma finansavimo, kas nori investuoti, kada bankai suteikia paskolas gamybai, kaip apskaičiuoti, kiek filmas uždirbs pinigų.
Visa tai išmanyti yra svarbu, bet ne mažiau svarbu pajusti, kokia medžiaga gali virsti geru filmu.
„Praleidžiu daug laiko skaitydamas, ieškodamas ko nors įdomaus”, – sakė prodiuseris, šiuo metu užsiėmęs ne vieno projekto plėtra.
„Rush Pictures” ėmėsi scenarijaus meniniam filmui apie neturtingo muzikanto paauglio ir buvusios garsios pianistės draugystės istoriją.
Ją režisuoti norėtų vienas žinomas režisierius, o pagrindiniu vaidmeniu susidomėjo kelios žinomos aktorės.
Prasidėjo darbai kuriant 30 mln. JAV dolerių biudžeto filmą apie XIV amžiaus Egipto sultoną. Šis filmas savo grandioziškumu primins „Gladiatorių” ar „Narsiąją širdį”.
Kitas projektas – televizijos mini serialas apie tris šaltojo karo laikotarpiu svarbias moteris: Margaret Thatcher, Nancy Reagan ir Raisą Gorbačiovą.
„Tendencijos kino pasaulyje tokios, kad daug gerų projektų atsiduria televizijoje, ypač jei jie – istoriniai.
Anksčiau būdavo kūrėjų, kurie sakydavo, kad su televizija nenori turėti nieko bendra. O dabar daug aktorių, režisierių, rašytojų dirba televizijose, nes JAV televizijos filmų kokybė pagerėjo.
Be to, televizijos galimybės išsiplėtė, nes ji susijungė su internetu”, – pasakojo M.Vilūnas.
Pavyzdžiui, Holivudo žvaigždė Dustinas Hoffmanas vaidina naujame seriale „Sėkmė”, o M.Vilūno prodiusuojamo filmo apie Egiptą scenarijaus autorė Barbara Turner parašė scenarijų greitai pasirodysiančiam filmui apie Ernesto Hemingway gyvenimą.
Jame vaidina tokios garsenybės kaip Nicole Kidman ir Clive’as Owenas.
„Jei kas prieš penkerius metus būtų sakęs, kad šie aktoriai vaidins televizijoje, niekas nebūtų patikėję.
Žvaigždės sąvoka pasikeitė, nes nėra taip, kad Holivudo vėliavą neštų keli aktoriai – Tomas Cruise’as, Julia Roberts ir Tomas Hanksas.
Atsirado daugiau aktorių, televizija pradėjo maišytis su kinu, o produkcijos skaičius išaugo”, – kino pasaulio užkulisius atskleidė M.Vilūnas.
Jis pasakojo, kad sumažėjo ir gamybos išlaidos bei aktorių honorarai. Todėl ir į mažesnio biudžeto filmus įmanoma prisivilioti garsenybes.
„Svarbu geras scenarijus, režisierius. Garsūs aktoriai Holivude į bet ką nesivelia ir apie pinigus galvoja mažai.
Jiems svarbiau vaidinti projekte, kuris galbūt lems apdovanojimą”, – sakė „Rush Pictures” prodiuseris.
Marius turi mėgstamas aktores – Natalie Portman, Kristen Stewart. Jis visada mėgo režisierių brolių Coenų, Darreno Aronofsky, Alejandro Gonzalezo Inarritu filmus.
Bet dabar atsirado galimybė ne tik juos matyti, bet galbūt kada nors ir kartu dirbti.
„Kol kas su didžiausiais Holivudo rykliais neplaukioju, bet kartais susitinku”, – neslėpė M.Vilūnas, dirbęs su „Oskarą” laimėjusių filmų „Avarija” ir „Monstras” prodiuseriais Bobby Moresco bei Marku Damonu, Kanų filmų festivalio laimėtoju režisieriumi Rolandu Joffe.
Kai būna laiko sustoti ir pagalvoti, M.Vilūnui pačiam pasirodo neįtikėtina, kaip sprendimas vieną vasaros dieną troleibusu nuvažiuoti į Lietuvos kino studiją pakeitė jo gyvenimą.
Dirbti reikėjo daug, kad galėtų vadintis prodiuseriu Los Andžele ir užsiimti tuo, apie ką svajoja tūkstančiai.
„Susikūriau galimybę pakrutėti kino pasaulyje.
Man svarbu, kad ekranus pasiektų geri filmai”, – sakė M.Vilūnas.
