Tačiau kyla klausimas. Kodėl reikia skelbti metus apie tikėjimą, jeigu tikėjimas yra kasdieninis krikščioniškojo būvio aktas? Dievas pasiekiamas tik tikėjimo aktu. Kiek būta tikėjimo akto, tiek ir Dievo įsibūta žmogaus sieloje ir gyvenime. Kokia būtinybė išskirti tikėjimą? Suprantama, liturginiai metai. Jie pašventina gamtinių metų ciklą ir išsiskleidžia Kristaus slėpiniuose. O tikėjimas yra būtina sąlyga, kad tikintysis įžengtų į ir įsibūtų šiuose slėpinius. Ar Tikėjimo metų paskelbiamas reiškia, kad ši sąlyga tikinčiųjų tarpe yra nepakankamai išpildoma, kad jiems reiktų sugrįžti prie Apaštalų tikėjimo pamato, iš naujo jį atrasti?
Su šia klausimu atverčiame neseniai Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtas pastoracines gaires Tikėjimo metams. Pats pirmasis sakinys mums išaiškina, kad Popiežiaus skelbiami Tikėjimo metai yra tiesiogiai susieti su II Vatikano Susirinkimu. Šių metų spalio 11 dieną, kuomet prasidės Tikėjimo metai, sukanka penkiasdešimt metų nuo šio Susirinkimo pradžios bei dvidešimt metų nuo Katalikų Bažnyčios Katekizmo paskelbimo.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos, kuriai kelis dešimtmečius vadovavo dabartinis Popiežius (anuomet kardinolas) J.Ratcingeris, misija yra padėti Romos popiežiui išlaikyti Apaštalų Bažnyčiai perduotą tikėjimą. Bažnyčia pastatyta ant Apaštalų suręsto pamato. Bet koks nukrypimas veda į religinę saviapgaulę ir santykio su Dievu praradimą.
Taigi ši Kongregacija, atliepdama Apaštalo Petro įpėdinio misiją, mums ir išaiškina Tikėjimo metų reikalingumo prasmę. Šiame ir kituose straipsniuose pabandysime pasiaiškinti ateinančių Tikėjimo metų prasmę.
„Nuo pat savo pontifikato pradžios, Popiežius Benediktas XVI ryžtingai darbavosi [II Vatikano] Susirinkimo teisingo supratimo dėlei, atmesdamas kaip neteisingą taip vadinamą „netęstinumo ir trūkio hermeneutiką“ [supratimą. - Red.], tuo pačiu iškeldamas jo paties pavadintą „reformos hermeneutiką, arba atsinaujinimą vientisos Bažnyčios, kurią mums davė Viešpats, savasties tęstinume. Ji auga ir vystosi laike, nuolat likdama ta pati, vientisa keliaujančios Dievo tautos savastis“. (Benediktas XVI, Kalba Romos Kurijai, Gruodžio 22, 2005.)“ (Pastoracinės rekomendacijos Tikėjimo metams, Įvadas)
Šie žodžiai tiksliai įvardina Popiežiaus Benedikto XVI misiją. Būtent ja jis ir šokiravo pasaulį – tikintį ir netikintį. Jis nuvertė stabą - tai, kas buvo laikoma II Vatikano „dvasia“ yra trūkis su Apaštalų tikėjimu ir nieko bendro su II Vatikano Susirinkimu neturi. O šio trūkio vaisius yra betvarkė ir klaidatikystė. Nedera, ypač prisidengiant Bažnyčios Susirinkimo autoritetu, išsigalvoti individualias savastis ir švęsti religinį gyvenimą pagal savo skonį ir supratimą.
Štai gyvas pavyzdys. Vakar mane vienas sumanus veikėjas mokė liturginio veiksmo atlikimo „stiliaus“. Ketinimai matyt labai geranoriški – estetinis pasigėrėjimas ir, matyt, pasitenkinimas. Tik „stilius“ yra ne dievogarbos uždavinys. Bažnyčios liturgija - ne dizainerių kūrinys ir estetinio pasitenkinimo vieta. Bažnyčios liturgija kyla iš pačios Bažnyčios širdies, kurios plakimą įgalina Šventoji Dvasia, besišaukianti mumyse Tėvo vardo ir tikrovės. Rūpestis ritualo estetika kyla iš pasaulio dvasios, ne Dvasia. Tuo tarpu rūpestis ritualo išbaigtumu, jo tvarkingu santūrumu yra tuo pačiu rūpestis tikinčiųjų aktyvaus dalyvavimo Viešpaties Aukoje įgalinimu. Ir tai iš esmės skiriasi nuo „kaifavimo“ estetika ar kitais jusliniais dirgikliais.
Bažnyčios liturgijos uždavinys yra atskleisti Aukos tikrovę ir į ją įtraukti.
Ne tik „modernistas“, bet ir save „tradicionalistu“ laikantys tikintysis gali būti atskirtas nuo Apaštalų pamato, kuris pasireiškia tikėjimu Tiesa ir Dvasia bei gyvu santykiu su Dievu.
Štai ko mums trūksta šiais laikais.