Rožinės svajonės užvaldytas žmogus – pasyvus. Užuot bandęs aktyviai keisti savo ir visuomenės gyvenimą, jis tyliai su viltimi sirpsta prie televizoriaus slapta lygindamas save su nevykėliais ir džiaugdamasis, kad yra ne toks bjaurus, kaip tas ančiukas, ne toks netikėlis, kaip Bridžita Džouns, ne toks nusidainuojantis, kaip tas ar anas realybės šou dalyvis, todėl galbūt vieną gražų rytą kažkokiu stebuklingu būdu jis atsibus laimingas, turtingas, mylimas, gražus ir įvertintas.
Tačiau dėl rožinės svajonės galvos niekas neguldo. Į akiplėšas, kurie išdrįsta prie jų ryškiaspalvio baliono kyštelėti kritikos smeigtuką ir parodyti, kad viduje tėra vienas didelis „piš“, reaguoja ne stodami mūru už savo svajonę, o teisindamiesi, kad nėra tokie naivūs, ir naivus iš tiesų yra tas, kuris patikėjo, kad jie patikėjo Pelenės ir Bjauriojo ančiuko pasaka. Kitaip tariant, išsigina savo svajonės.
Violetinė spalva, pagal spalvų teoriją, šiek tiek gimininga rožinei. Joje ne taip ir mažai naivumą simbolizuojančios rausvos. Tačiau pastaroji persimaišiusi su galybe kitų, tamsesnių spalvų ir atspalvių. Naivumas, persimaišęs su teisybės ieškotojo karingumu, iš Bjauriojo ančiuko daro Don Kichotą, pasiaukojančiai kovojantį prieš moraliai neteisingą, bet nebūtinai fiziškai realų priešą.
Milžinai, mojuojantys keturiomis rankomis, yra blogis. Su jais reikia kovoti. Kovos aistros apakintam riteriui netgi nesvarbu, ar tie milžinai fiziškai realūs. Jeigu kas nors drįstų prikišti, kad jis kovoja tuščią kovą, Don Kichotas atšautų, patį kritiką apkaltindamas keturrankių milžinų palaikymu. Jeigu nepalaikai Don Kichoto – vadinasi, tu su milžinais. O gal netgi pats esi užsimaskavęs milžinas, milžinų klano pakalikas.
Kuo ypatinga ta violetinė svajonė, kad ji apakina žmogų netgi labiau už rožinę? Kodėl „Kediada“ pretenduoja tapti Lietuvos nacionaliniu naujųjų laikų epu, kurio pagrindu jau dabar sukami filmai? Kodėl su Garliavos istorija susijusios temos tokios jautrios, jog pajėgios supriešinti draugus, supykdyti kaimynus, sukiršinti gimines ir net išskirti šeimas? Kodėl procesas, vykstantis kažkokiame Garliavos patvoryje, tokiam skaičiui žmonių yra svarbesnis net už jų pačių gyvenimus?
„Kediados“ istorija jau seniai peržengė eilinio ir neeilinio kriminalo, pažymėto sunkiais įtarimais ir keleto žmonių mirtimis, ribas. Ji tokia reikšminga, nes tapo visuotiniu simboliu. Violetinė spalva ir šūkis „Pedofilams – ne!“ nepraras savo reikšmingumo net ir tada, kai teisiniu požiūriu visai šiai istorijai bus padėtas galutinis taškas. „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų jį išgalvoti“, - sakė prancūzų mąstytojas Volteras. Ir Don Kichotui nesvarbu, ar milžinai iš tiesų egzistuoja. Juk jis žino: jeigu egzistuotų, būtų blogis.
„Kediados“ istorijoje taip pat jau nebesvarbu, buvo iš tiesų pedofilijos aktas ar nebuvo. Violetinės spalvos riterių akyse jau vien kelti tokio pobūdžio klausimą yra šventvagystė. Todėl visos teisinės ir medicininės išvados, prieštaraujančios jų judėjimo pamatiniam principui, kurį turbūt nesuklysime pavadinę religine dogma, sutinkamos su neregėta gynybine agresija. Violetinė svajonė pernelyg šventa ir brangi, kad iš jos būtų galima padaryti didelį „piš“.
Violetinė svajonė leido paprastam žmogui bent kartą pasijusti galingam. Juk taip dažnai paprastas žmogus jaučiasi bejėgis prieš sistemą – biurokratinę, socialinę, teisinę. Jis suvokia, kad ginti savo interesą, peržengiant sistemos nustatytas ribas, pavojinga, tačiau žavisi tais, kurie išdrįso tai padaryti vietoj jo. Netgi nužudyti. Arba akiplėšiškai nevykdyti teismų sprendimų. D.Kedys ir N.Venckienė – simboliai, įkūnijantys užguito žmogaus svajonę savo jėgomis apsiginti nuo sistemos. Dėl to tiek daug žmonių taip pasiaukojančiai „serga“ už jų reikalą tarsi už savą. Dažniausiai tai mažiau išsilavinę, kuklias pajamas gaunantys, sunkiau įstatymų ir biurokratijos džiunglėse susigaudantys žmonės – būtent tokie, kurie dažniausiai ir būna priversti jaustis bejėgiais. „Kediada“ – tai jų viltis bent jau simboliškai reabilituotis.
Stebėtojui iš šalies neretai kyla klausimas, kodėl valdžios institucijos tokios pasyvios, kai šitaip akiplėšiškai laužomi įstatymai, nesiskaitoma su teismų sprendimais ir užmerkiamos akys į medikų išvadas, bet kokius loginius argumentus. Tačiau kiek pagalvojus, tai neatrodo keista. Valdžiai naudinga, kad tauta didžiausią savo problemą mato ne ekonomikoje ar socialinėje politikoje, kad tautos akys krypsta ne į Vyriausybės rūmus ir Prezidentūrą, o į Garliavos patvorį. Pasaulio politikoje žinomas ne vienas atvejis, kai per sunkmečius būdavo sukeliami karai vien tam, kad tauta, susitelkusi prieš horizonte šmėžuojantį priešą, užmirštų savo tikrąsias problemas. Kai priešas, o dar toks abstraktus, kaip „pedofilija“, atsiranda savaime, geriau ir būti negali. Žinoma, amžinai tai netruks. Bet kadencija, žiūrėk, ir atbūta, o gal ir dar vieną kadenciją garantuojantis reitingas susikrautas.
Kas atsitiks, kai subliūkš violetinė svajonė? Politikai kukliai patylės, o užspausto ir skriaudžiamo žmogaus akys, šiuo metu degančios donkichotiška aistra, vėl apsiblausys. Tai reikš, kad niekas nepasikeitė. Kad sistema dar kartą nugalėjo, o teisybės nėra. Kad reikia pabrukus uodegą, nuleidus galvą ir sukandus dantis nuo Garliavos patvorio spūdinti atgal į savo nykią būdą žiūrėti televizijos serialų ir laukti naujo herojaus.