Pėsčiomis nukeliavęs į Vilnių jis tykodavo iš elito vakarėlių išvingiuojančių turčių, petelne tvodavo jiems per pakaušį ir atimdavo piniginę, papuošalus beigi mobilųjį telefoną.
Anupras Gariūnuose grobį iškeisdavo į pinigus, kuriuos išdalydavo Aušros vartų elgetoms.
Teismui jis tėškė Rimanto Šavelio romaną apie savo kraštietį razbaininką Tadą Blindą. Anupras buvo išteisintas.
Kaunietis Domas Dirvelė metų metus nieko neveikė, tik mintijo apie mirtį. „Kam dirbti, jei teks dvėsti”, – nuolatos sukosi jo galvoje.
Plėtodamas tokią mintį Domas galiausiai prisikapstė prie išvados, jog dėl visų jo nelaimių kaltas tėvas, kurio sėkla suvešėjo šiame esą beprasmiškame pasaulyje.
Domas griebėsi kirvio. Jis galiausiai buvo išteisintas, nes įrodė, kad ryžtis tėvažudystei jį paskatino Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai”.
Vilnietis socialistas Algirdas Paleckis sykį nusprendė būti teisybės ieškotojas. Šis bene pirmasis savarankiškas Algirdo pasirinkimas taip užvaldė jo sąmonę, kad jis ėmė tikėti viskuo, kas rašoma knygose.
„Aiškėja, kad 1991 metų sausio 13-ąją saviškiai šaudė saviškius”, – viešai žiaugtelėjo kalvio Ignoto teisybės ieškotojas.
Teisme Algirdas pabaksnojo į Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą” – knygą, kurios joks sveiko proto žmogus nelaiko patikima.
Algirdas buvo išteisintas net nepaisant to, kad ne taip seniai Vytautas Landsbergis ne kur kitur, o teisme įrodė – „Durnių laive” apšmeižtas jo tėvas.
Fantazijos moralas – rašytojai, sverkite kiekvieną savo žodį! Kitaip bus aukų!