„Šįmet pieno perdirbėjai pas mus nebevažiuoja. 40 kilometrų į vieną pusę jiems esą per toli”, – penkias karves ir keletą telyčių laikantis Utenos rajono ūkininkas Tomas skėsčioja rankomis.
Vieną karvę jis pasiliks sau, kitus galvijus teks parduoti. Mat tris pastaruosius mėnesius pieno supirkėjai jo kieme apskritai buvo reti svečiai. Anot ūkininko, jiems nebeįtiko pieno kokybė.
Smulkusis Tomo U. ūkis – Utenos rajono užkampyje.
Keleto kilometrų spinduliu nebėra daugiau gyvulius laikančių žmonių, todėl net ir kooperacijos idėja šiuo atveju – ne išeitis.
Pajamos neatitiko sąnaudų
Gyvuliai bemaž išnyko ir to paties rajono Tirmūnų kaime.
„Anksčiau turėjome 12 karvių, dabar – tik vieną, kad sau turėtume pieno.
Pasitraukėme iš gamybos, nes ūkis buvo nuostolingas.
Kad ir kiek parduodavome pieno, buvo neįmanoma padengti išlaidų degalams.
O jų pašarams paruošti reikėjo daug”, – sakė tirmūniškė Genovaitė Bernotienė.
Iš tėvų ūkį paveldėjęs Bernotų sūnus Edvinas taip pat nebeketina auginti gyvulių – jis ėmėsi augalininkystės.
Anot G.Bernotienės, nebeliko ir jos sodyboje buvusio pieno supirkimo punkto. Kad į jį sukdavo „Pieno žvaigždžių” pienvežiai, dar ne taip seniai skelbė iškaba ties keliuku, vedančiu į Bernotų kiemą.
Tačiau kam tas punktas, jeigu visame Tirmūnų kaime teliko vienas pieno tiekėjas? Ir tas pastaruoju metu nebeįtinka pieno perdirbėjams: tai antimikrobinių medžiagų piene randama, tai somatinių ląstelių per daug.
„Būna, atvažiuoja pienvežis keletą kartų ir vėl jo nematyti. Neva mūsų karvės serga ir jų pienas netinkamas perdirbti”, – apgailestavo tirmūniškė.
Seni įpročiai nebetinka
Per praėjusius metus sunyko maždaug 38 tūkstančiai smulkiųjų pieno ūkių.
Tačiau pieno perdirbėjai nepastebėjo, kad žaliavos būtų tragiškai sumažėję.
Atvirkščiai – jo kasmet primelžiama vis daugiau, bet didžiuosiuose pieno ūkiuose.
„Kaimas sensta. Todėl prastoka smulkiųjų ūkių tiekiamo pieno kokybė yra ir socialinė bėda”, – teigia pieno perdirbimo įmonės „Varėnos pienelis” vykdantysis direktorius Kęstutis Zokaitis.
Dažniausiai porą karvių laiko senyvo amžiaus žmonės, jie dirba taip, kaip yra įpratę.
Pavyzdžiui, maišo šiltą, ką tik pamelžtą pieną su atšaldytu. Ir taip jį sugadina.
Be to, sunkoka kokybiškai paruošti pieną neturint nei melžimo įrangos, nei šaldytuvų.
Tada net ir sveikų karvių pienas, kol sulaukiama pienvežio ar pasiekiamas supirkimo punktas, atšyla ir jame sparčiai daugėja bakterijų.
Be to, vyresnių žmonių ir karvės senos, neretai 12–14 metų. Todėl ir jų piene daugiau somatinių ląstelių negu perpus jaunesnių gyvulių.
Kol piene somatinių ląstelių kiekis viršija normas, pienas nesuperkamas.
Mat iš tokio pieno neįmanoma pagaminti kokybiškų produktų – nei jogurto, nei kefyro, nei varškės. Deramai apdorotas, jis galėtų būti tinkamas tik gerti.
Todėl ūkininkams tenka pakęsti ir gana dažnus inspektorių vizitus.
Skaičiuoja kilometrus
„Jau nebevažiuojame pas kiekvieną smulkųjį ūkininką, jei pelnas, gautas iš nupirkto pieno, nepadengia transporto sąnaudų.
Tuomet smulkiajam žemdirbiui tenka arba didinti bandą, arba kooperuotis su kaimynais ir nugabenti pieną į supirkimo punktą, arba apskritai atsisakyti pienininkystės”, – pripažino įmonės „Rokiškio pienas” vadovas Dalius Trumpa.
Pasak K.Zokaičio, pieno supirkimo kainos dabar geros, tačiau ekonomikos dėsnių taip pat tenka paisyti: jei reikia iki ūkio įveikti nemenką atstumą ir parsivežti mažai pieno, už jį ir mokama gerokai mažiau nei dideliam ūkiui ar kooperatyvui. Kartais – netgi trečdaliu.
Plėstis dar yra kur
Nors pieno kasmet primelžiama vis daugiau, sovietmečio rodikliai dar nepasiekti.
Anot perdirbėjų, ūkiai dar galėtų plėstis, nes pieno pasiūla gerokai menkesnė nei galimybės jį perdirbti.
Tai – viena priežasčių, verčiančių perdirbėjus žvalgytis į kaimynų daržą.
Dauguma jų, ypač įsikūrusių Šiaurės Lietuvoje, pieną superka iš Latvijos ūkininkų. Juolab kad juos lengviau pasiekti nei nusikasti kad ir iki Dzūkijos.
Pieno kokybė, anot D.Trumpos, tikrai nėra tragiška: ūkius stebi ir veterinarijos inspektoriai, ir pačios perdirbimo įmonės.
Karvių – mažiau, pieno – daugiau
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šiuo metu Lietuvos ūkiuose laikoma apie 328 tūkst. 350 karvių. Tai – maždaug 17 tūkst. mažiau nei prieš metus, arba 140 tūkst. mažiau nei 2004-aisiais.
2011-ųjų gruodžio duomenimis, smulkiųjų ūkių, laikančių 1–5 karves ir tiekiančių pieną, buvo per 28 tūkstančius. 6–14 karvių laikė maždaug 7,8 tūkst. ūkių. Gamintojai, turintys 15 ir daugiau karvių, pieną tiekė iš 3430 ūkių.
Smulkieji (laikantys 1–5 karves) gamintojai per 2011-ųjų balandį–gruodį pardavė beveik 166 tūkst. tonų natūralaus riebumo pieno. Tai maždaug 1,5 tūkst. tonų mažiau nei užpernai per tą patį laiką. Vidutiniai ūkiai per tą patį laiką pardavė kone 221,15 tūkst. tonų pieno – maždaug 2 tūkst. tonų mažiau.
Stambieji gamintojai, turintys 15 ir daugiau karvių, per balandį–gruodį pernai pardavė 673 tūkst. tonų pieno. Tai – 24,65 tūkst. tonų daugiau nei per atitinkamą laikotarpį 2010-aisiais.
Iš viso per 2011-ųjų balandžio–gruodžio mėnesius buvo parduota 1,06 mln. tonų pieno – 2 proc. daugiau nei prieš metus.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, pernai Lietuvos pieno perdirbėjai eksportavo 84 314 tonų pieno produktų – maždaug 10 tūkst. tonų daugiau nei užpernai.
Daugiausia pernai buvo eksportuota sūrio (apie 36 820 tonų) ir varškės (beveik 8180 tonų).