Kaip atrodo bent man, toks akcentuojamas atsiribojimas ne vienu atveju yra sąlygotas paprasčiausio apsidraudimo ( vis tik nesakau – aiškiai išreikšto bailumo), suvokiant, jog nepritaręs įaudrintos minios klyksmams greitai pats gali būti apkaltintas visomis įmanomomis ir neįmanomomis nuodėmėmis, neabejotinai tapsi piktų, neretai visiškai pamišusių žmonių taikiniu, būsi dažnai linksniuojamas kretinų.
Tačiau net ir ne tai yra svarbiausia, abejojant dėl tokios diskusijos prasmingumo, o žinojimas, jog čia garsiausiai rėkiantys kitos pusės argumentų tikrai neišgirs, tiesą sakant, paprasčiausiai nesiklausys, nes ne tiesos paieškos dominuoja aptariamu atveju, o neretai kaip tik noras savo ištisiniu klykimu nuslėpti įkalčius, be to, akivaizdu, jog šios istorijos, keliančios neįtikėtiną sumaištį, tolesniu eskalavimu, isterinio tono palaikymu yra suinteresuotos įtakingos jėgos, kurioms atspindinti tikrą dalykų padėtį informacija yra labai neparanki, nes tiesos balansas įpareigotų dėti tašką ir pagaliau užbaigti nešantį kažkam dividendus žmonių kvailinimą bei nesveiką kvaitinimą.
Diskutuoti su tokios sandaros oponentu yra tas pats, kas ginčytis su siena. Nežiūrint to, dažnai prieš savo valią imi ir tarsi nepastebimai įsitrauki į tokią sekinančią, beviltišką diskusiją, paliekančią tik kartėlio nuosėdas. Kodėl? Jeigu kam nors butų įdomus šių eilučių autoriaus pavyzdys, tai prisipažinsiu, jog net ir ragindamas save elgtis priešingai negaliu nutylėti, emocingai sureaguoju, pastebėję, jog tiražuojamas melas yra ne šiaip sau melas įprasta to žodžio reikšme, o labiausiai pigios prabos, kičinio pobūdžio klastotės, kondensuotos beskonybės manifestacijos.
Tikra tiesa, ne estetiškumo kriterijus čia turėtų būti svarbiausias, tarsi melo rafinuotumas, elegantiškumas, stiliaus pojūtis pateisintų klastotę, tačiau, iš kitos pusės, akivaizdu ir tai, jog, nepasirūpinę savo kliedesių skoningesniu įpakavimu, oponentai rodo nepagarbą aplinkiniams, laikydami mus kvailesniais už kvailus, kuriems neva užteks pigaus kino, nesivarginat dėl dar galbūt esamų rezervų panaudojimo.
Pastaruoju metu kritikuojantys žinomą teismo sprendimą, įpareigojantį sugrąžinti dukrą motinai, ieškantys būdų kaip užblokuoti būtinas tokiu atveju procedūras, kai kurie visuomenės veikėjai bei išgarsėję viešosios erdvės liūtai vienu balsu pragydo apie Lietuvos teisinės sistemos nežmogiškumą, įsivesdami „teisės be žmogiško veido“ eksponentę. Čia dar spiegiama apie tai, jog moralė yra aukščiau už teisę ir, žinoma, nepraleidžiama progos pademonstruoti savo sugebėjimus užjausti, mokėjimą pavirkauti, išviešinimas didelės ir jautrios širdies rūpestis. Nežinau, ar reikėtų dėl to truputį stebėtis, ar tai yra visai dėsninga, bet į šios jautriosios širdies brolijos chorą strimgalviais įsiliejo ir V.Landsbergis, neseniai pareiškęs, jog vaikas nėra lagaminas, kurį būtų galima perduoti iš rankų į rankas ( kas dabar galėtų paneigti profesoriaus sugebėjimą kurti reljefiškas metaforas, priblokšti poetiniais įvaizdžiais), taigi, kaip leidžiama suprasti, dėl to turėtume kvestionuoti teismo sprendimą, blokuoti jo vykdymą.
Galima būtų galvoti, jog didelė dovana yra sugebėjimas, peržengiant biurokratinės teisinės sistemos formalizmus, į viską pažvelgti „širdies akimi“, tačiau gyvenimiškoji patirtis sufleruoja, jog viešojoje erdvėje, didelėms žmonių minioms savo širdies spektaklius paprastai dažniausiai rengia, instaliuoja didžiausi veidmainiai, kaip taisyklė, beširdžiai žmonės, nejaučiantys jokio drovumo dėl neva perteklinio žmogiškumo ir nesuvaldyto jausmingumo demonstravimo.
Nesu tikras, jog tokia išvada gali būti pritaikyta vertinant V.Landsbergio pasisakymus (tokią savo abejonę išreiškiau jau straipsnelio pavadinime), tačiau šią formuluotę kaip dėsnio pobūdžio konstantą paprastai liudija vienas po kito sekantys empiriniai pavyzdžiai.
Iš tiesų, „širdies argumentas“ – toks svarbus privačioje erdvėje, viešose spekuliacijose tampa falsifikacijų seka, kaip ir moralinių vertinimų politizavimas paprastai tampa moralinės pasaulio tvarkos naikinimu, vienos priežastinės sekos pakeitimu kita seka, simuliakrų tiražavimu. Jeigu vėl prisiminsime minimos tragiškos istorijos aplinkybes, tai čia kaip tik visados trūko racionalių sprendimų ir ryžtingų veiksmų, o ne danties užkalbėjimo atrakcijų, kurios drumsčia perspektyvas, nutolina sprendimus ir leidžia įsisenėti patologinei būsenai.
Taigi ir „širdies ekshibicionistų“ alpulio demonstracijas esu linkęs vertinti kaip pasigaminto plastmasinio protezo kaišiojimą visiems po nosimi, tokiu būdu siekiant nuslėpti tikruosius jausmus ir intriganto pozicijas.
Gerai žinome, ką reiškia frazeologizmas „krokodilo ašaros“ tačiau, kai atrodo, palyginimą galimą pratęsti, bandant įsivaizduoti „krokodilo širdies“ gremėzdiškumą, drauge visiems suprantant, jog dabar kalbame ne apie multiplikacinio serialo herojų Geną, o apie žvynuotus ir labai gleivėtus padarus. Čia, žinoma, vėl norisi apdrausti, iškeliant už palyginimo ribų, V.Landsbergį, kita vertus, iškilaus valstybės vyro pavardės paminėjimas šios istorijos kontekste, kaip dingojasi, iš tiesų įpareigoja praplėsti pasiaiškinimą apie teisinės visuomenės, apskritai demokratijos „tikrąjį veidą“.
Galvoju, drįsčiau teigti, jog tik socializmas gali būti su žmogišku arba nežmogišku veidu, kai savo ruožtu teisinės visuomenės įstatymo viršenybės principas orientuoja mus į tam tikrą santykių reguliavimo neveidiškumą, galbūt net anonimiškumą. Įstatymas yra formalus žmonių santykių reguliavimo principas ta prasme, jog visi prieš įstatymą yra lygus, niekam nenumatant turiningų išimčių jokiu pagrindu, net ir ypatingų nuopelnų atveju. Neatsitiktinai teisės deivė vaizduojama su užrištomis akimis, simbolizuojant tokį įstatymo nešališkumą.
Tai yra pats tikriausias kelias, siekiant žmogaus teisių realaus balanso, o bandymas pašalinti tokį nešališkumą ideokratiniais užkeikimais, sugrąžina mus į jau išbandytas neteisinės visuomenės praktikas už civilizacijos normatyvų ribos.
Taigi tik didelį apgailestavimą kelia kai kurių politologų pretenzijos atrasti patobulintą demokratijos modelį, vadinamosios procedūrine demokratijos paradigmą skelbiant atgyvena be resursų. Kaip išaiškėja, tokie modernizatoriai anksčiau ar vėliau atsiremia į tą patį rusiškos demokratijos, vadinamos suvereniąja, pavyzdį.
Kai V.Landsbergis prašo V.Adamkaus pašalinti jam neparankų teisminio bylinėjimosi metu teisėją, jis reikalauja turiningos išimties, atsižvelgiant į jo ypatingą statusą ir nuopelnus, bando įveikti įstatymo formalumo procedūrines kliūtis. Nesunku įsivaizduoti, jog prie mūsų moderniosios valstybės ištakų stovėję žmonės gali lengvai susigundyti Lietuvą pradėti traktuoti kaip savo tėvoniją, tarsi ir pamirštant, jog Tėvynės vaizdinys kviečia mus visus labiau prasmingam bendradarbiavimui lygiais pagrindais, vardan konsensuso atsisakant dalies savo egoizmo.
Tiesą sakant, naujausiųjų laikų Vytautui Didžiajam, kaip atrodo, drauge yra būdingas vytauto mažojo kompleksas, nes būtent šis politikas andai daug pasidarbavo pateikiant Lietuvai kišeninio prokuroro formatą. Kita vertus, šiandien padėtis dar blogesnė, kai tik patys drąsiausi teisininkai, nelyg kokie disidentai, teikiasi priminti įstatymo viršenybės principą ir reikalauja laikytis vakarietiškos civilizacijos normatyvų. Būtent jie šiandien visų pirma neša mūsų laivės ir orumo vėliavą, yra valstybės tęstinumo garantas.
Be jokios abejonės, plastmasinės širdies ložės herojai menkai įsivaizduoja tai, kaip daužosi atskirtos nuo dukros motinos širdis arba ką šnara nužudyto ir išniekinto sūnaus motulės širdužė. Todėl jų plepalai apie žmogiškumą arba teisės žmogišką veidą yra dvigubai atgrasūs.
P. S.
Skaitytojas gali paklausti to – ar toks žemės kirminas kaip šių eilučių autorius turi moralinę teisę kreiptis į V.Landsbergį, pusiau mitologinę būtybę, taip familiariai, tujinant šį iškilų žmogų? Pasiteisinant priminsiu, jog kadaise didysis I.Kantas, išsakęs daugybę ditirambų lietuvininkams, ypač žavėjosi šios genties žmonių užsispyrimu visiems, - ne tik savo aplinkiniams, bet ir didžiausiems ponams, aukščiausioms šviesybėms, - sakyti „tu“. Taigi, jeigu nesmerkia I.Kantas, galbūt atleis ir skaitytojas.