Tačiau plačiajai publikai jokių tyrimų ir išvadų nereikia, nes reikalas aiškus jau dabar: į dienos šviesą ištrauktas dar vienas gudrutis verslininkas. Jis gali dievagotis kiek tik nori, kasdien kalbėti iš visų televizijų, bet nemažai daliai tautiečių atrodys įtartinas, kaip čia viskas besibaigtų. Nes verslininkas statistiniam lietuviui iš principo yra įtartinas: pasiturintis, veikiausiai engiantis darbuotojus ir slepiantis mokesčius. Artimas priešas, į kurį galima nukreipti nusivylimo, niūraus protesto ir visas kitas negatyvios energetikos bangas. Ypač – kai tokios nuotaikos nuolat pakurstomos iš aukštųjų tribūnų ar geltonųjų puslapių.
Taip jau susiklostė istoriškai: tuo metu, kai kiti intensyviai prekiavo, lietuviai vis dar kariavo. Kai teritorijos, esančios į Šiaurę ir Vakarus nuo mūsų statė miestus ir kūrė manufaktūras, mūsų protėviai laikėsi tradicinės žemdirbystės, o į atėjūnus žvelgė įtariai. Visai kaip dabartinis vartotojas, kuriam naujiena rinkoje visų pirma sukelia įtarimą (apgaus), bet jeigu ją pavyksta per ilgą ir brangų reklaminį kalimą įsprausti, mylės ir vartos ištikimai. Ypač – jeigu pigu. Ir ilgam.
Kaime visi visus pažįsta, o „pasikėlusių” nemėgsta. Ši sąvokai taikoma prakutusiems, geriau gyvenantiems, kitaip atrodantiems ir mąstantiems personažams. Niekam nerūpi, kad jie galbūt sunkiau dirba arba dėl genetinių savybių tiesiog sumaniau protauja. Todėl visi kaimo mažyliai mėgsta eilėraštukus apie lipimą kopėčiom, nukritimą netyčiom ir visus kitus po to sekančius veiksmus, kuriems tereikia tinkamo laiko ir aplinkybių. Palūkininkai, prekeiviai, spekuliantai, aukso turėtojai. Vienu žodžiu, bjaurūs tipai, gyvenę šioje žemėje kai dar neturėjome savų verslininkų, kurių galėtume nekęsti. Tiksliau – 160 tūkstančių iki Antrojo pasaulinio karo. Dabar jų belikę vos keli tūkstančiai, neverti nei pašaipų, nei nepakantumo.
Bet yra kitas objektas – žmogus, gyvenantis ne tik iš to, ką pats sukuria, bet ir kuriantis darbo vietas kitiems. Ne svetimšalis, ne kitatautis. Savas, bet ir svetimas, nes gyvena ne taip, kaip yra įpratusi tradicinė dauguma - nepaliaujamai didėjanti išlaikytinių armija ir ją aptarnaujantys viešojo sektoriaus pulkai.
Praėjusią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos klerkas neatsargiai pažėrė šokiruojančių skaičių: nevalstybiniame sektoriuje dirba vos 250 tūkstančių šalies gyventojų, kurie moka mokesčius. Štai tas branduolys, išlaikantis visą dar likusią valstybėje ekonomiką. Ne ministerija ir ne Vyriausybė moka pensijas, pašalpas, išmokas. Tai daro dirbančioji ir kurianti Lietuva, kurios kasmet lieka vis mažiau. Žinoma, nemaža dalis darbuojasi šešėlyje, bet šis, savaime suprantama, mokesčių įmokomis nesišvaisto.
Šie skaičiai buvo skubiai ir oficialiai patikslinti – esą privačiame sektoriuje yra gerokai daugiau darbuotojų. O kaip gi kitaip? Kažką sakyti juk reikia. Nuraminti, kad kol kas dar ne viskas taip blogai. Bet, kaip sakoma, yra trys abejotinos informacijos kategorijos: melas, šventas melas ir statistika. Žongliruok ja kaip nori, tačiau esmės nepakeisi. Juolab, kai kalbama apie istoriškai susiklosčiusį požiūrį į vidaus priešus.