Toks nemalonumas ištiko būsimų Seimo rinkimų favoritais vis dažniau įvardijamus socialdemokratus.
Kairieji ėmė ir paskelbė tai, ką dauguma pagrindinių šalies partijų uoliai slepia ne tik prieš kiekvienus rinkimus, bet ir po jų, o paviešina tik jau pasibaigus deryboms dėl valdžios, – kandidatus į ministrų postus.
Šešėlinė vyriausybė įprasta daugelyje normalių šalių. Tiktai pas mus viskas kitaip. Jei kokie kandidatai prasprūsta į viešumą, tai tik akims apdumti, o tikrieji laikomi rankovėje iki paskutinės akimirkos.
Tačiau jei šiuokart socialdemokratai ir pasitarnavo demokratijos raidai, tai patys sau, atrodo, pakenkė.
Mat paaiškėjo, kad partijos kadrų aruoduose ūžauja tokie deficito ir infliacijos vėjai, kad nei bėk, nei rėk.
Kaip kitaip, jei ne nevykusiu pokštu gali pavadinti milijonų medžioklio B.Bradausko kandidatūrą į aplinkos ministrus? Arba planus į užsienio reikalų ministro kėdę sodinti iš politinio užribio niekaip neišsikrapštantį vizionierių V.Andriukaitį? Kuo už dabartinį energetikos ministrą A.Sekmoką pranašesnė graudžiai rypaujanti B.Vėsaitė? Apie kitus partijos šviesulius ir kalbėti nėra ko.
Savo politiniams varžovams leidę iš savęs pasišaipyti kairieji truktelėjo atgal ir, regis, apsijuokė dar labiau.
Pats partijos vadas A.Butkevičius, iš pradžių aiškinęs, kad tai – tikri kandidatai į ministrus, vėliau ėmė regzti, jog jie – viso labo dalykinių komitetų pirmininkai, kokius turi visos partijos. Taigi kokius kandidatus kairieji siūlytų į Vyriausybę, ir toliau neaišku.
Kad ir kaip būtų, darsyk buvo viešai diagnozuota pobrazauskinių kairiųjų būsena. O ji nekokia. Socialdemokratams telieka guostis, kad ir kitose stovyklose ne ką geriau.