V.Uschopčikas piešia graudų 1990-1991 m. Lietuvoje dislokuotų sovietinių karinių pajėgų paveikslą. Jeigu patikėsime generolu, sovietų kariškiai buvo vargšai, kuriems visi, kas netingėjo, spjaudė į veidus, vadino okupantais ir nuolat grasino.
„Bet tai neapsiribojo vien grasinimais, - sako V.Uschopčikas. - Prasidėjo bandymai išvesti iš rikiuotės elektros transformatorines, aprūpinančias elektros energija karinius miestelius ir gyvenamuosius kvartalus“. Pasak generolo, buvo bandymų ir apiplėšti kariškių ginklų sandėlius.
„Dabar aš suprantu, kad visa tai buvo daroma tikintis neadekvataus karinės jėgos panaudojimo. Piketuotojai su plakatais įžūliai lindo į padalinių teritoriją, provokavo mūsų kariškius šaudyti: matyt, šių piketų organizatoriai puikiai žinojo sovietų sargybinių nuostatus. Apskritai, aš manau, kad 1991 m. sausio 13-tosios įvykių repeticija įvyko dviem mėnesiais anksčiau, 1990 m. lapkričio 17 d.“ - sako V.Uschopčikas.
Pasak generolo, tą dieną keli šimtai žmonių vargšus sovietų kariškius jų karinio dalinio teritorijoje apmėtė akmenimis, buteliais ir sprogstamaisiais užtaisais. Jis kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministrą, bet nesulaukė jokios reakcijos. „Mano įsakymu iš karinio miestelio teritorijos į orą buvo paleista keletas tuščių šovinių. Bet miniai tai nepadarė įspūdžio“, - pasakoja V.Uschopčikas. Tada, esą, grupė karininkų, seržantų ir eilinių išėjo iš karinio miestelio ir tiesiog beginkliai išvaikė „provokatorius“. Sovietų generolo teigimu, kažkas panašaus vyko ir sausio 13-tąją.
V.Uschopčikas tvirtina, kad sprendimas pulti televizijos bokštą ir kitus visuomenės informavimo centrus buvo priimtas viso labo siekiant nutraukti per juos vykstantį išpuolių prieš vargšus kariškius kurstymą. Pasak V.Uschopčiko, prie televizijos ir radijo komiteto bei televizijos bokšto buvo pasiųsti desantininkai ir „Alfa“ grupės kariai, o ne vietinės 107 motorizuotų šaulių divizijos kariškiai, kad pastarųjų šeimoms nekiltų pavojus dėl „nacionalistų“ keršto. Tankų, esą, prireikė tik tam, kad būtų galima prasibrauti per aplink išstatytas barikadas.
Buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas prisiekinėja nustebęs, kai išgirdo apie aukas: „Kaip kariškiai galėjo ką nors nužudyti, jeigu mano įsakymu iš divizijos sandėlių jiems buvo duodami vien tik tušti šoviniai? Tankų ekipažai taip pat gavo tik tuščius šovinius ir griežčiausią nurodymą šaudyti tik 45 laipsnių kampu, kad niekam nebūtų pakenkta nei šūviu, nei dėl jo kilusia smūgio banga“.
V.Uschopčiko nupieštame Sausio 13-tosios įvykių paveiksle nuskriaustoji pusė lieka ne 14 žuvusiųjų ir daugiau kaip tūkstantis nukentėjusių Lietuvos laisvės gynėjų, o tie patys nuo „nacionalistų“ apsiginti nesugebėję vargšai sovietų kariškiai. Pasak generolo, įvairaus sunkumo sužeidimus patyrė 78 kariai ir draugovininkai, du karininkai buvo sužeisti peiliu, vienas draugovininkas – kulka, o KGB leitenantas Viktoras Šatskichas prie televizijos ir radijo komiteto pastato buvo nušautas pistoletu į nugarą.