B.Honiballas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar 1991-aisiais. Tuomet jis vedė karatė seminarus Kaune ir Klaipėdoje. Uostamiestyje jis sutiko savo būsimą žmoną lietuvę.
Vėliau moteris buvo atvykusi mokytis kovos menų pas B.Honiballą į Didžiąją Britaniją. Po kiek laiko juodu susituokė.
Prieš kelerius metus B.Honiballas permąstė savo gyvenimą – vyras užsinorėjo permainų, todėl mokyti kovos menų buvo išvykęs ir į Indiją.
„Vėliau sumaniau, kad noriu važiuoti gyventi į Lietuvą ir čia mokyti Rytų kovos menų. Žmona, žinoma, manė, kad aš pakvaišęs, ji norėjo likti Didžiojoje Britanijoje. Bet vis dėlto nusprendėme pabandyti gyventi Lietuvoje”, – pasakojo B.Honiballas.
Tiesa, 60-metis B.Honiballas sostinėje dabar ne tik veda įvairias kovos menų ar savigynos treniruotes, bet ir nemokamą taiči sveikatingumo mankštą.
– Gimtinėje buvote tik mokytojas, o čia – mokyklos savininkas. Ar įsivaizduotumėte galimybę įsteigti savo centrą Didžiojoje Britanijoje? – pasiteiravo „Sostinė” B.Honiballo.
– Didžiojoje Britanijoje buvau tik mokytojas. Ten įsteigti savo mokyklą būtų sudėtinga, ypač finansiškai.
Ten didžiuosiuose miestuose yra po keletą mokyklų. Tokia kaip mūsų mokykla Vilniuje yra vienintelė, mes mokome taiči, karatė, savigynos, taip pat kitų kovos menų.
Vilniuje įsteigti centrą nėra taip brangu. Iš pradžių nuomojomės patalpas Šiaurės miestelyje, vėliau persikėlėme į Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno.
Vienintelis keblumas, steigiant savo klubą Vilniuje, buvo begalinė biurokratija. Čia tiek daug popierizmo, reikėjo pasirašyti daugybę dokumentų.
Iki tol maniau, jog Didžiojoje Britanijoje popierizmo daug, bet supratau, kad Lietuvoje biurokratinių procedūrų dar daugiau.
Vėliau sunkiausia buvo surasti norinčių mokytis žmonių ir įgyti jų pasitikėjimą. Tačiau dabar turime stiprią mokinių grupę, o tai yra svarbiausia – siūlyti kokybišką mokymą ir įgyti klientų pasitikėjimą.
– Kuo skiriasi jūsų mokiniai britai nuo lietuvių?
– Kovos menų mokau nuo 1967-ųjų, jau turiu didelę patirtį. Tuos pačius įgūdžius stengiausi perteikti tiek mokiniams Didžiojoje Britanijoje, tiek Indijoje ar Lietuvoje.
Anksčiau, mano mokytojavimo pradžioje, visuomenė buvo kitokia. Žmonės buvo labiau atsidavę mokymams, nes neturėjo tiek daug pasirinkimo galimybių – nebuvo nei interneto, nei tokios įvairių treniruočių, pratybų, kursų įvairovės kaip dabar.
Dabar žmonės turi iš ko rinktis, bet mažiau laiko skiria fizinei veiklai.
Pastebiu, kad lietuviai yra labai disciplinuoti, pareigingi ir labiau stengiasi mokytis. Dėl to man patinka mokyti lietuvis.
– Kurios iš jūsų siūlomų treniruočių labiausiai domina vilniečius?
– Turime vaikų grupes, tačiau aš vedu treniruotes suaugusiesiems. Karatė pamokas daugiausia lanko vyrai – čia reikia daugiau jėgos, kovoti.
Taiči mankštą lanko tie, kurie rūpinasi savo sveikata – maždaug po lygiai moterų ir vyrų. Be to, taiči mankštą mėgsta šiek tiek vyresni vilniečiai.
– Kodėl nusprendėte vesti taiči mankštą už dyką?
– Mokyti taiči mane pakvietė, iš pradžių porą kartų per savaitę vedžiau vilniečiams mankštą parkuose. Vėliau tai nutrūko.
Visai neseniai buvo sumanyta steigti taiči asociaciją.
Tai puiku – turėsime rėmėjų, kelsime šios mankštos mokytojų kvalifikaciją, todėl vilniečius galėsime mokyti kokybiškai ir nemokamai.
– Kaip taiči mankšta pakeičia žmones?
– Metus ar ilgiau taiči mankštą ar karatė treniruotes palankęs žmogus iš tikrųjų pasikeičia. Jis ne tik fiziškai sustiprėja, pasikeičia ir jo psichikos būklė.
Per karatė pamokas mokomės gerbti vieni kitus, taiči – daug dirbame su žmogaus vidine savijauta, bandome išmokyti nusiraminti, atsipalaiduoti, atsikratyti streso.
Stresas neigiamai veikia ir fizinį kūną. Stresas – didžiulė šiuolaikinės visuomenės problema, tai sukelia neigiamų padarinių.
– Vilniečiai skundžiasi, kad neturi pinigų sporto klubams, tačiau per nemokamą taiči mankštą salės nebūna pilnos. Kodėl?
– Anksčiau į nemokamas pamokas ateidavo po keletą žmonių. Pastaruosius kelis savaitgalius jų mūsų salėje buvo po keliolika. Žmonių susidomėjimas taiči mankšta didėja.
Bet yra ir kitas dalykas – žmonės nevertina to, ką gali gauti už dyką. Jau prieš daugelį metų pastebėjau, kad žmonės labiau vertina tai, už ką sumoka pinigus.
Tačiau taip žmonės elgiasi ne tik Vilniuje, bet ir Didžiojoje Britanijoje.
– Kokie, jūsų akimis, apskritai yra vilniečiai?
– Kai tik su žmona atsikraustėme į Vilnių, sakiau, kad vienas mano tikslų – priversti lietuvius daugiau šypsotis. Žinau, kad jūsų šalies istorija sudėtinga. Tikriausiai ji ir atsispindi lietuvių veiduose.
Aš pats daug šypsausi, prekybos centruose tikriausiai atrodau keistai. Kai žmones pažįsti, supranti, kad jie yra vienodi visame pasaulyje. Tačiau iš pirmo žvilgsnio lietuviai tikrai atrodo liūdni.
Tiesa, niekada Vilniuje nesu patyręs jokių nemalonių situacijų. Negaliu prisiminti nė vienos tokios situacijos. Žinoma, nelabai moku lietuvių kalbą, tačiau šiaip ne taip susišnekėti pavyksta.
Pripratau ir prie lietuviškų orų. Pernai, kai buvo dvidešimt ir daugiau laipsnių šalčio, draugai Didžiojoje Britanijoje negalėjo patikėti, kad man pavyksta ištverti esant tokiems orams ištverti. Bet man čia gerai.
Po treniruočių mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas, vaikščioti. Tą patį darydavau ir gyvendamas Didžiojoje Britanijoje.
Nedaug bendrauju su čia gyvenančiais britais, nedaug jų pažįstu. Esu dalyvavęs ambasados rengiamose šventėse, tačiau visi mano draugai čia – lietuviai.
Pažinti vilniečius būnant mokytoju yra lengviau negu dirbant normalų darbą. Juk mokyti kovos menų – mano gyvenimo būdas. Visi mano studentai – mano draugai. Neseniai jie per treniruotę pasveikino mane gimtadienio proga.