Lietuvoje yra daug politikų, politologų ir intelektualų, nepritariančių Vengrijos valdančiųjų pasirinktam keliui. Tačiau iš patirties žinau, kad pasaulyje beveik nieko nežinoma apie mūsų mažos valstybės politinę diferenciaciją, todėl valstybės vadovų net ir viduje nesuderinta nuomonė priimama kaip bendra visos Lietuvos gyventojų.
Be to, daugelis žmonių net nėra girdėję, kas yra ta naujoji Vengrijos konstitucija ir kodėl ji kritikuojama, tad juolab nekorektiška už nežinančius kalbėti.
Beje, prezidentė D.Grybauskaitė taip pat nėra pareiškusi nuomonės dėl Vengrijoje vykstančių politinių procesų, nors iš užuominų galima suprasti, jog ji palaiko Briuselį, kuris kritikuoja Budapeštą.
Ko gero, netolimoje ateityje išgirsime aiškesnę prezidentės poziciją. O tokios labai reikia. Ir pirmiausia patiems konservatoriams, nes jų gretose taip pat nėra vienos nuomonės.
O ką apie tai mano Europarlamento narys V.Landsbergis? Neseniai girdėjome jį kritikuojant lietuvišką teismų sistemą ir Konstitucinį teismą. Ar jis taip pat pritartų panašiems kaip Vengrijoje konstituciniams pakeitimams?
Pagaliau esminis klausimas - ar nekyla Lietuvoje pavojaus pakartoti smetoninio tipo režimą? Visuotinė šalies kompiuterizacija tam netrukdo. Jau tenka skaityti publikacijų, kad tokio režimo, kaip ir perversmo, nebuvo. Norėtųsi tai sužinoti ne iš smalsumo.
Tai, kas vyksta Vengrijoje, turės atgarsį ir kitose naujose ES valstybėse. Ir be politikų bei intelektualų pagalbos visuomenei bus sunku orientuotis.
Nereikia pamiršti, jog jau dveji metai Lietuvoje vyksta intensyvi ES kritika, ji turi savo žiniasklaidą ir iškilių oratorių.
Iki šiol premjeras A.Kubilius aiškiai rėmėsi ES politika ir direktyvomis, bet paremdamas Vengriją, manau, ne vienam ES politikui sukėlė įtarimų, ar Lietuva nežaidžia dvejopo žaidimo. Ir su tokia pozicija tikimasi sulaukti ES paramos energetinės nepriklausomybės projektuose?
Lietuvos vadovai neretai atsiduria politologo pozicijoje ir imasi tarptautinės politikos procesų vertinimo. Pavyzdžiui, visai neseniai A.Kubilius kategoriškai kalbėjo apie Rusijos premjerą V.Putiną.
Kaip laisvas žmogus, tam pritariu. Bet jei V.Putinas bus vėl išrinktas Rusijos prezidentu, Lietuvos vadovams teks ne tik siųsti sveikinimus, bet ir vėl pradėti ieškoti naujų kontaktų.
Ar ne geriau tokiais atvejais, kaip ir Vengrijos atžvilgiu, patylėti? Juk jokio skubaus valstybinio klausimo, susijusio su šiomis valstybėmis, nereikia spręsti.
Tiesa, jau prasidėjo rinkimų kampanija ir būtent tai yra gerai neapgalvotų pareiškimų priežastis. A.Kubilius nori pasiųsti žinią partijos skyrių vadovams ir rinkėjams, nubrėžti konservatorių vertybinio peizažo rėmelius. Bet pats apibrėžtas vaizdas nėra labai patrauklus.
Tautinės vertybės filosofinėse studijose, politologiniuose straipsniuose ir agitacijose nuo statinės skamba gražiai ir jaudinamai. Bet neilgai pabuvusios akademinėje padangėje, jos dažniausiai nusileidžia ant žemės, ir, kaip žinome iš istorijos, konkrečiai pamėgsta alaus barus, kur po septinto bokalo tiesiog norisi žiebti į akį kitaip mąstančiam.
Kuo baigiasi tokių pažiūrų plėtra, žinome iš Niurnbergo proceso. Vengrijos valdantieji žengia blogu keliu ne todėl, kad rūpinasi tautos išlikimu, nacionalinėmis vertybėmis, religija, šeima, tautiečias užsienyje, bet todėl, kad organizuodami šimtatūkstantinį gatvinį palaikymą žadina minią, visada lyg pionieriai pasiryžusią nušluoti savo kelyje su ja nesutinkančius.
Kažin ar reikia priminti, kad atsitokėję ir taikias savo intencijas pradėję aiškinti politikai yra nuvejami nuo tribūnų ir pakeičiami ryžtingesniais. Tokioje situacijoje laikui bėgant atsidurs ir vengrų dešinieji, ir pats jų vadas, o jeigu norės išlikti, bus priverstas tapti dar radikalesnis.
Visa tai pasaulis gerai žino, bet vis tiek kartojasi. Kodėl - sunku atsakyti.
Vengrijos parėmimas, pažadai keisti Konstituciją, kur siūlomų straipsnių formuluotės (ne vien apie šeimą) kaitins kraują. Ir tai yra bandymas šioms viduramžių aistroms suteikti dabartinę politinę formą.
Nesistebėčiau, jei prie konservatorių dalies aspiracijų prisidėtų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partija. Gal dėl tos priežasties šios partijos vadui pagaliau bus leista dalyvauti rinkimuose. Juk po kautynių dėl Seimo kėdžių reikės ir pasaulėžiūrinių sąjungininkų.
Nereikia pamiršti, jog R.Paksas į didžiąją politiką atėjo būtent iš konservatorių gretų. Tai, ką sugalvojo konservatorių grupė, yra pavojingas projektas, kuris galutinai sukompromituos Lietuvos politinę dešinę.
Gaila, bet Lietuvoje lieka vos kelios nuosaikios partijos: socialdemokratai, negausūs trijų rūšių liberalai ir dar vienas kitas rinkimų priemenėje trypčiojantis politinis darinys. Tačiau visi jie tinkamai dar nereagavo į pražūtingą konservatorių dalies iniciatyvą.
Galbūt slapčia bijo tarp dviejų besipešančių visada laiminčio trečiojo, Darbo partijos, kuri apskritai vengia pasaulėžiūrinių klausimų ir kalba tik apie pinigus. Bet šiuo atveju tyla nėra gera byla.