Kai dirbau TV reportere, į spaudos konferencijas mes, patyrę ir daug matę žinių vilkai, susirinkdavome parengę protingų ir provokuojamų klausimų. Kol juos vienas už kitą gudriau šaudydavome, aplink susėdęs koks tuzinas žalio jaunimėlio pirštais mikliai barbendavo nešiojamųjų kompiuterių, delninukų klaviatūras ir interneto erdvėje tiesiogiai skleisdavo naujausias žinias.
Nors televizijos iš paskutiniųjų mėgina pritraukti žiūrovus pusiaudienio ar kasvalandinėmis žiniomis, manau, naivu tikėtis, kad tokiu būdu pavyks eiti koja kojon su nuolat informaciją atnaujinančiu ir bet kada prieinamu internetu.
Kita vertus, kažkada buvo bandyta numarinti ir knygas, pranašaujant, kad atsiradus televizijai jos taps niekam nereikalingos. Dideliam skeptikų nusivylimui, atsitiko priešingai — knygos tiesiog graibstomos!
Nors rengiu pokalbių laidas, vis dar laikau save TV žinių žmogumi. Ar iš įpročio, ar iš nostalgijos stengiuosi pažiūrėti kiek įmanoma daugiau informacinių laidų. Nebūtinai nuo pradžios iki galo. Dažnai net nesigilinu į turinį. Įdomu, kas kokiu reportažu pradėjo laidą, kuris žurnalistas kurią temą gvildeno.
Dar prieš penkerius metus net ir nematydamas kanalo logotipo galėjai be didelių pastangų nustatyti, kurios televizijos žinių laidą žiūri.
Vieni laikėsi senosios mokyklos nuostatų, kiti reportažus kepė bet kaip, treti demonstravo vakarietišką braižą.
Dabar televizijų žinios — tarsi gerai dirbantis konvejeris, štampuojantis beveik identišką produkciją, tik kampelyje priklijuojantis ženkliuką, padedantį atskirti, kurio kanalo tai prekė.
Mano nuomone, “Lietuvos ryto” televizijos “Reporteris” — vienintelė informacinė laida Lietuvoje, turinti savo veidą. Ji sugeba nustebinti net ir vakare pateikdama dar negirdėtos informacijos.
Šiuo metu bandau prisijaukinti taip pat senas tradicijas ir taisykles turintį pokalbių laidos žanrą. Man, “žiniukei”, iš pradžių daug kas kėlė nuostabą.
Atėjus iš ten, kur viskas sustyguota, pokalbių laidos virtuvė pasirodė kupina chaoso — net ir gerai apgalvotas scenarijus likus kelioms minutėms iki įrašo gali subyrėti lyg kortų namelis. Bene pagrindiniai to scenarijaus koreguotojai yra laidos dalyviai.
Taigi adrenalino patyriau ne mažiau nei tiesioginiame žinių eteryje. Daug kas klausinėja: “O kur tau geriau dirbti?”
Juokais galiu palyginti: žinių laidoje patogiau — ten visą laiką sėdi. Pokalbių laidoje tenka pastovėti.
Jeigu kalbėsime rimtai, žinių laidos man asocijuojasi su gerai suplanuotu ligoninės operacinės darbu, kai kiekvienas aiškiai žino savo funkcijas. Ir klaidų čia negali (arba beveik negali) būti. Kaip ir sunkiausioms operacijoms, žinioms rengiamasi iš anksto, dirba visko matę profesionalai, todėl netikėti įvykiai neišmuša iš vėžių.
O pokalbių laida asocijuojasi su ligoninės priimamuoju. Kiekvienas su savo bėda, skausmu, istorija. Šiek tiek chaoso, riksmų, ašarų. Ir srautas žmonių — tokių skirtingų ir kartais neprognozuojamų.
Redaktorės ir vedėja — tarsi patyrusių medikų brigada, gebanti staigiai reaguoti ir valdyti situaciją. Dažnai nežinai, kaip viskas prasidės ir kuo baigsis. Kaip tikrame gyvenime. Ir tai yra puiku!
Pokalbių laidų turi kiekviena televizija. Kai kurios — ir ne po vieną. Nereikia pykti dėl to, kad temos kartojasi, rodomi tie patys veidai ir kalba tos pačios galvos. Lietuva — nedidelė, todėl drąsiai, įdomiai ir noriai kalbančių žmonių daug nėra.
Vis dėlto negaliu atsistebėti, kaip kartais vienodai mąsto pokalbių laidų smegenys — redaktoriai. Nufilmuoji laidą, žiūrėk — ne-trukus tą pačią temą gvildena kito kanalo laida.
Po Naujųjų televizijų galvos paprastai peržiūri programų tinklelius, įvertina reitingus ir tada arba atsisako nevykusių laidų, arba bent kosmetiškai bando pataisyti prekinę jų išvaizdą, t. y. pakeičia vedėjus, pakoreguoja turinį.
Galbūt šį sezoną nuvilnijusią pokalbių laidų bangą keis kita. Vis dėlto nesikeičiančios ir nepakeičiamos liks tik informacinės laidos.
Tikiuosi, kad prodiuserių kompanijos vietoj jau pabodusių šokių, dainų ir kitokių pramogų pasiūlys projektų, dėl kurių net ir didžiausi bambekliai įsijungs dėžę su žydruoju ekranu.