Donatas kilęs iš Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Getaučių kaimo, tačiau save laiko plungiškiu. Nes 30 metų gyveno pačioje Plungėje, o pastarąjį dešimtmetį - priemiestyje, prieš daugelį metų įsigytame sodo namelyje.
Vyriškis sako nuo pat jaunų dienų labai mėgęs muziką, o dūda ir akordeonu groti išmokęs būdamas dar paauglys. Paklaustas, kur mokėsi groti, plungiškis juokiasi: „Kur ten tais laikais mokysies. Esu savamokslis muzikantas“. Beje, grodavo jis ne vienas, kartu su dar dviem broliais - visi trys buvo kviečiami į vestuves, krikštynas, kolūkio vakarėlius. Vienas grojo akordeonu, kitas triūba, trečias – giara.
Išėjęs į pensiją, plungiškis daugiausiai laiko skiria muzikavimui. Be to, jis turi ir kitą jam labai įdomų, daug metų puoselėjamą pomėgį - sendaikčių kolekcionavimą.
Įvairiausius atgyvenusius daiktus Donatas renka jau daug metų. Jis ne iš tų kolekcionierių, kurie sendaikčius perka ir parduoda - plungiškis juos surinko važinėdamas po kaimus. „Dirbau elektriku, todėl teko daug važinėti po kaimus, bendrauti su daugybe žmonių. Kai troboje pamatydavau kokį į kampą numestą daiktą, tai ir paklausdavau šeimininko, ar neketina jo mesti lauk“, - pasakojo vyras.
Taip Donato namuose atsirado daugybė sendaikčių.
Radijo imtuvus, patefonus, laikrodžius ir kitus daiktus jis į namus parsiveždavo neveikiančius, aplūžusius, apdulkėjusius. Tačiau triūsdavo tol, kol prikeldavo juos naujam gyvenimui. Taigi neveikiančių daiktų Donato kolekcijoje nėra. Ir senutėliai laikrodžiai ant sienų tiksi, ir jų gegutės kukuoja, ir daugelio mūsų pamiršti patefonai „Ural“ ar „Vega“ plokšteles suka, ir fotoaparatais „Smiena“ fotografuoti dar galima.
Anksčiau Donatas sako savo sendaikčius tempdavęs į namus. Žmona Danutė dėl jo pomėgio kartais pykdavusi - visur tų sendaikčių prikrauta, dulkės ant jų kaupiasi.
Dabar plungiškio sukauptos senienos jau turi savo būstą. „Kol buvom jaunesni, ūkiniame pastate laikėm vištas. Prieš kelerius metus jų atsisakėm, o tuščias likusias patalpas nutariau „prichvatizuoti“. Iškaliau jas lentelėmis, sutvarkiau ir apgyvendinau čia savo eksponatus“, - pasakojo plungiškis.
Ponas Donatas sako labai mėgstantis savo muziejuje būti, ypač - vasarą. Čia jis groja arba klausosi muzikos, gaivina savo sendaikčius, meistrauja. Tame kambarėlyje viskas padaryta paties vyro rankomis - ir stalas sumeistrautas, ir kėdės, ir lentynos.
Vyras turi dar vieną pomėgį - renka ir į namus gabena miške rastas ligų pažeistas medžių šakas. Jos virsta įdomiais ir originaliais suvenyrais, namų ir kiemo puošmenomis.
Prieš keletą mėnesių jis palaidojo žmoną Danutę, kurios gyvybę pasiglemžė ūmi širdies liga. Dabar jis - našlys ir nuoširdžiai pripažįsta: „Ilgu man savosios Danutės, vienam nuobodu ir liūdna. Bet turiu pripažinti, kad vyras be moters - bejėgis. Ypač sudėtingi tie virtuvės reikalai“. Netrukus jie būtų šventę bendro gyvenime 40 metų. „Bet yra kaip yra“, - akordeonu sugrojęs smagią melodiją, sako plungiškis. Burokienės ar kopūstienės sako mokąs išsikliukinti, o štai kotletus ar guliašą gamina iš rašto, kurį jam paliko marti. „Geriau jau storiausias trinkas kapoti negu prie puodų suktis. Bet gal ilgai taip vargti nereikės, gal dar atsiras mano gyvenime kokia gera moteris“, - optimistiškai kalbėjo Donatas.
Jiedu su žmona užaugino du sūnus. Vieno iš jų prieš 16 metų neteko - būdamas dar visai jaunas, nuskendo. Kitas gyvena Plungėje, turi žmoną ir tris vaikus, dažnai aplanko vieną likusį tėvuką.