Tokią dalies Lietuvos problemų diagnozę šią savaitę pateikė politologė A.Ramonaitė.
Šias įžvalgas ji dėstė diskusijoje apie strategiją „Lietuva 2030”. Žodžiu, tai diagnozė, kišanti koją sėkmingesnei šalies ateičiai.
Galima ginčytis, ar visuomenės nusivylimą ir savinieką lėmė būtent tos priežastys. Galima net suabejoti, ar tikrai lietuviai jautėsi gyvenantys „geriausioje Sovietų Sąjungos respublikoje”.
Viena, dėl ko ginčytis tikrai netenka, – Lietuva išties tapo visišku Europos Sąjungos užkampiu. Ir, mano manymu, be visų objektyvių priežasčių, tokį kelią ji renkasi sąmoningai.
Taip teigti verčia išvados, kurios peršasi tiek stebint Lietuvos visuomenę, tiek ir šalies valdžios veiksmus. Mat dažniausiai susidaro įspūdis, kad tai, kas vyksta ES, mums tarsi tolima ir nelabai svarbu.
Štai jau kitos savaitės pradžioje Europos Sąjungos lyderiai vėl rinksis svarstyti ES ateičiai ypač svarbios sutarties, padėsiančios finansinio stabilumo, ekonomikos koordinavimo ir valdymo pagrindus.
Tačiau kiek Lietuvos žmonių žino, kad šiame svarbiame susitikime dalyvaus ir Lietuvos poziciją turės pareikšti mūsų šalies prezidentė D.Grybauskaitė? O kiek žmonių supranta, kokia ta Lietuvos pozicija yra ir ką ji mums lems?
Žinoma, būtų galima sutikti, jog šią savaitę ne kartą ir ne du trimituota, kad Lietuva prisijungs prie sutarties dėl griežtesnės finansinės drausmės ir kad mums tai naudinga.
Dar iš aukštų pareigūnų išgirdome, kad naujojoje sutartyje iš esmės nėra nieko nauja ir kad pagal tas nuostatas Lietuva jau gyvena. Bent jau taip aiškino prezidentės patarėjas N.Udrėnas.
Bet ar jums iš to kas nors paaiškėjo? Man – ne. Stebėdamas ne vien tai, kas vyksta Lietuvoje, matau, kad pačioje Europos Sąjungoje iki šiol verda karštos diskusijos dėl būsimosios sutarties.
Štai kaimyninės Lenkijos, kuri, kaip ir Lietuva, dar nėra euro zonos narė, premjeras D.Tuskas neseniai pratrūko viešais grasinimais. Jis pareiškė, kad Varšuva neprisijungs prie naujojo ES finansinio stabilumo pakto, jei jo šaliai nebus leista dalyvauti euro zonos narių susitikimuose.
„Mes neturime daug sąjungininkų šiuo klausimu – tai tiesa. Kai kurios euro zonai nepriklausančios šalys nėra suinteresuotos dalyvauti tokiuose susitikimuose, o daugelis euro zonos šalių remia egzistuojantį modelį”, – kiek nusivylęs pripažino D.Tuskas.
O kaip Lietuva? Ar mums tai neaktualu? Ar kas nors girdėjo kokią nors aiškią Vilniaus poziciją šiuo klausimu?
Užkulisiuose tarsi ir girdėti, kad Vilnius norėtų to paties, ko ir Lenkija, bet gal dabartiniai dvišaliai nesutarimai neleidžia aiškiai prisijungti prie Varšuvos kovos? O gal tai iš viso nėra taip svarbu? Atsakymų paprasčiausiai nėra.
Nors gal ir tai dar būtų pusė bėdos, tačiau šią savaitę buvo galima išgirsti, jog net dvi ministerijos – Ūkio ir Finansų – pareiškė, kad Lietuvai apskritai būtų naudingiau kol kas neprisijungti bent jau prie kai kurių naujosios sutarties nuostatų. Esą to reikėtų siekti bent jau kol Lietuva pati netaps euro zonos nare.
Iš pradžių atrodė – džiaugsminga žinia. Gal pagaliau ir Lietuvoje esminiai ES sprendimai bus pradėti svarstyti nors panašiai, kaip tai daroma kitose šalyse. Bent jau ministerijos galbūt pateiks vadinamąją poveikio analizę, po to užvirs nors kokios diskusijos?
O šventas naivume! Lietuvoje po neeilinio ministerijų nuomonės pareiškimo – ta pati giesmė: prisijungsime prie naujosios sutarties, nes mums tai naudinga.
Kažkas kažkur dar lyg ir užsiminė, kad ministerijų prieštaravimai – „techninio pobūdžio”. Esą esmės tai nekeičia. Bet į klausimus taip ir liko neatsakyta.
Ar galima bus prisijungti prie sutarties neprisijungiant prie kai kurių jos punktų?
Ar Lietuva bent jau siekia, kad jai nereikėtų vykdyti mūsų valstybei nenaudingų punktų?
Ar kas girdėjo atsakymus? Ne iš valdžios, tai gal iš opozicijos?
Gal naujai besikurianti Europos federalistų sąjunga Lietuvoje kaip nors paaiškino visuomenei, kaip Lietuvai nenaudingi sutarties punktai taps naudingi? O gal kokie nors politikai euroskeptikai, kurių, nors ir nedaug, Lietuvoje vis dėlto lyg ir buvo, paskelbė, kodėl naujoji sutartis Lietuvai nenaudinga?
Ne. Lietuvoje – visiška ramybė. Lyg kalbėtume apie kokias nors mūsų visiškai neliečiančias sutartis.
Netgi būtų galima pasakyti daugiau. Tarkime, apie tai, kodėl neva neteisinga smerkti ES sutarčių laužymu Europos Komisijos jau oficialiai apkaltintą Vengriją, Lietuvoje kalbėta daugiau.
Bent jau premjeras A.Kubilius ir jo vadovaujami konservatoriai apie tai aiškino daug aktyviau nei apie esminę ES sutartį.
O, pavyzdžiui, Liuksemburgo užsienio reikalų ministras J.Asselbornas būsimąją ES sutartį viešai pavadino „laiko ir energijos švaistymu”.
Ką mes apskritai žinome, kam ir kodėl kitą savaitę ketina pritarti Lietuvos prezidentė?
O jei nežinome ar net nenorime žinoti, ar ne sąmoningai ES užkampio vaidmenį renkamės?