Maironio mokykla Toronte – tiltas į Lietuvą per lietuvišką žodį

Daugumai tėvų, kurių vaikai auga užsienyje, svarbu, kad jų atžalos išsaugotų ryšį su Lietuva ir nepamirštų gimtosios kalbos. Tačiau mišrių šeimų skaičiui augant, kalbą puoselėti šeimoje darosi vis sunkiau, ypač jei tėvas, o ne motina, yra lietuvis. Būtent dėl to šalyse, kur gyvena daugiau lietuvių, bandoma vaikus mokyti savaitgalinėse mokyklose.

Lietuviška, Maironio vardu pavadinta mokykla Toronte (Kanada) gyvuoja jau daugiau nei 60 metų. Pirmuosius žingsnius mokykla žengė dar 1948-ais metais, kai mokytojas Vitalius Matulaitis su keliais mokytojais, Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčios rūsyje pradėjo lietuviškas pamokas su dvidešimt mokinių.

Šiuo metu, mokykloje mokosi 153 mokiniai, dirba 12 nuolatinių mokytojų, tiek pat padėjėjų, keletas administracijos darbuotojų bei papildomi, specializuoti muzikos, etnografijos ir tikybos mokytojai.

Mano pažintis su lietuviškumo puoselėtojomis, lietuvių mokyklos Toronte vedėja A.Šimonėlis ir jos pavaduotoja B.Degutiene prasidėjo žvarbų šeštadienio rytą. Vos pravėrus duris buvo galima jausti šeimynišką, bet intensyviam darbui susikaupusią mokyklėlės atmosferą. Veiksmas ten priminė dūzgiantį bičių avilį, kur kelios dešimtys žmonių dirba bendro, galima sakyti sunkiai įmanomo, tikslo link – per lietuvišką žodį ir maldą nutiesti vaikų širdyse tiltą į Lietuvą.

Mokyklėlės darbuotojai ir jos mokiniai susitinka 30 kartų per metus, beveik kiekvieną šeštadienį, išskyrus švenčių ir atostogų metu. Mokslo diena mokykloje prasideda Kanados, Lietuvos himno giedojimu ir bendra malda.

Mokyklos darbo organizavimas

Mokykloje mokosi įvairaus amžiaus vaikai, nuo 4 iki 14 metų. Jie yra suskirstyti į klases pagal amžių; mažiausieji mokosi dviejose darželinio amžiaus klasėse, o vyresnieji yra padalinti į 1-8 klases. Baigę 8 klases mokiniai gali tęsti mokslus lituanistiniuose kursuose, kurie vyksta atskirai.

Pirmose darželinio amžiaus klasėse visi mokosi kartu ir tik vėliau yra išskiriami pagal žinias ir amžių. Tiems, kuriems sunkiau, talkina padėjėjas, o kurių lygis aukštesnis - mokytoja duoda papildomo darbo. Mokymo programa yra sudaroma pagal vidutinį klasės žinių lygį.

Daugiausia dėmesio mokykloje skiriama lietuvių kalbai ir istorijai, tačiau prie viso to yra mokoma ir geografijos, meno, tikybos, muzikos ir netgi etnografijos. Lietuvių kabos pamokų metų vaikai skaito lietuviška literatūrą, per metus kiekvienas turi perskaityti bent vieną lietuvišką knygą.

“Kiekvienas mokytojas renkasi knygas savo nuožiūra iš to, ką turi mūsų knygynėlis. Iš populiaresnių knygų mūsų mokykloje galėčiau išskirti “Senojo Bokšto Paslaptis” (JAV lietuvių bendruomenės Švietimo Tarybos išleista knyga – aut.past.) ir "Daktaras Aiskauda”, – teigė B.Degutienė.

Mokykla susilaukia ir tokių mokinių, kurie nė žodžio lietuviškai nemoka. Anot mokyklos vedėjos A.Šimonėlis, šiuo metu mokykloje mokosi apie 15-20 tokių mokinių. Turint omenyje, kad iš viso mokykloje yra 153 mokiniai, lietuviškai nemokančių mokinių skaičius nėra didelis, tačiau su tokiais mokiniais dirbti reikia atskirai.

“Lietuviškai nekalbančius vaikus išskyrėme į atskiras klases, jų mokymas organizuojamas šiek tiek kitaip, stengiamės juos sudominti Lietuvos istorijos, geografijos pamokomis. Nemažai turime dirbti ir individualiai, tam yra padėjėjai” – pasakojo A.Šimonėlis.

Mokykloje mokosi ir tokie vaikai, kurių net tėvai namuose  nešneka lietuviškai. Dažniausiai tokie vaikai būna iš mišrių šeimų, kur tik vienas tėvų yra lietuvis. Abi kalbintos kolegės sutinka, kad tokie tėvai savo atžalas į lietuvišką mokyklą atveda dėl kelių priežasčių.

“Vieniems svarbi jų lietuviška kilmė ir šaknys, kitiems mokykla yra būdas susigrąžinti gražias tradicijas į šeimą. Mūsų bendruomenė turi daug tradicijų, papročių, kitose bendruomenėse to nėra. Neretai šeimos atvedusios savo atžalas į mokyklėlę susigrąžina tradicijas ir į šeimą, pavyzdžiui, pradeda švęsti Kūčias. Yra ir tokių tėvų, kurie tiesiog nenori, kad jų vaikas šeštadienius leistų prie televizoriaus ekrano”, - sakė A.Šimonėlis.

Tradicijų mokykloje iš tiesų gausu. Mokyklos bendruomenė kartu švenčia Kalėdas, Motinos dieną, Užgavėnes, per Velykas margina kiaušinius ir netgi kviečiasi Velykų bobutę. Tai pat, pamini visas Lietuvai svarbias datas, tokias, kaip Sausio 13-oji, Vasario 16-oji. Mokytojų išmonės dėka, vaikai turi galimybę švęsti ir originalias šventes.

“Pernai surengėme “Duonutės šventę”, norėjome vaikams įdiegti supratimą, kokia duona yra svarbi mūsų gyvenimuose, ir kaip reikia ją vertinti. Vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo dainas apie duoną, tam padėjo pasiruošti etnografijos mokytoja. Šiemet švęsime Maironio šventę, kurios metu vaikai deklamuos šio poeto eiles”, - neslėpė džiaugsmo B.Degutienė.

Pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į Lietuvą...

Bėgant metams keičiasi ir lietuvių išeivijos kartos, tuo pačiu - mokyklą lankančių vaikų žinios ir sugebėjimai. Anot A.Šimonėlis, anksčiau vaikai turėjo daugiau įgūdžių: “Lietuvišką vadovėlį, skirtą antrai klasei, galėjome pritaikyti savo ketvirtokams, o dabar tokį pat vadovėlį galėtume duoti tik šeštokams.“

Kaip vieną iš galimų priežasčių, kodėl vaikų lietuvių kalbos žinios silpnėja, A.Šimonėlis įvardijo pasikeitusį emigracijos pobūdį, iš “laikinosios” emigracijos į nuolatinę emigraciją.

“Kai mes lankėme mokyklą, galvojome, kad į Lietuvą po nepriklausomybės grįšime, pamenu net dainuodavome dainą: “Pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į Lietuvą...”. Todėl net nebuvo klausimų apie kalbos nemokėjimą,” – pridūrė A.Šimonėlis.

Nors tėvai moka už mokslą – 235 Kanados dolerius (apie 620 litų) už vieną vaiką per metus arba 260 Kanados dolerių (685 litų) už du ar daugiau vaikų, vargu, ar mokykla išsilaikytų tik iš šių pinigų.

Prie mokyklos veiklos nemažai prisideda ir rėmėjai, įvairūs Kanados lietuvių fondai, bendruomeninės organizacijos ir draugijos, lietuvių bankai bei pavienių žmonių surinktos ar padovanotos aukos. Toronto Katalikiškų mokyklų apskrities taryba (Toronto Catholic District School Board) taip pat paremia, bet sumos nėra didelės.

Ir didelis mokyklos kolektyvas dirba ne dėl finansinės naudos - atlyginimai yra simboliški ir tai labiau primena savanorystę. Kiekvienas mokytojas ar padėjėjas geranoriškai skiria savo šeštadienius vaikams, užsiimdamas prasminga veikla.

Turbūt dažnas lietuvis paklaustų: kam tokios mokyklėlės apskritai reikia, jeigu tėvai nesieja savo artimiausių planų su gyvenimu Lietuvoje? Tačiau nepaisant gyvenimo aplinkybių, mokykla turi aiškiai apibrėžtus tikslus.

“Mes siekiame išmokyti vaikus savo tėvų, prosenelių kalbos. Norime, kad jie žinotų Lietuvos tradicijas, istoriją ir svarbiausia - kad lietuviai bendrautų su lietuviais. Mokykla, kartais yra vienintelis būdas viso to išmokti, ypač šeimose, kur tėvai lietuviškai jau nebekalba“, - teigė B.Degutienė.

Paklausus apie mokyklos viziją artimiausiems 5-10 metų, abi kolegės išskyrė tris dalykus, kurių neišvengiamai reikia mokyklai išlaikyti: “Norėtume turėti užtektinai gerų, tinkamų ir mūsų vaikų žinioms pritaikytų vadovėlių kiekvienai klasei. Taip pat norėtume, kad patys tėvai nebūtų abejingi ir skatintų patriotiškumą, kalbėtų lietuviškai namuose. Tada ir mums dirbti būtų paprasčiau. Norėtume, kad vaikai neprarastų noro lankyti mokyklą.“

Sausio 13-oji - vaikų akimis Dalyvavau Sausio 13-osios minėjime, vykusiame mokyklos salėje. Pristatymą buvo paruošę mokyklos vyriausieji, 8-os klasės mokiniai, kurie skaitė apie Sausio 13-osios įvykius, traukė širdį virpinančią Eurikos Masytės dainą “Laisvė”. Renginio pabaigoje buvo atidengtos žuvusiųjų nuotraukos, uždegta žvakė, visi atsistoję žuvusiuosius pagerbė tylos minute, o vėliau ir malda “Tėve mūsų”.

Nepaisant to, jog pasibaigus renginiui vaikai tarpusavyje šnekėjosi angliškai, o dainos metu graudinosi tik mokyklos vedėja, pagarba ir susimąstymas tvyrojo ore. Uždavus vaikams klausimą, ką Sausio 13-oji jiems reiškia ir kodėl dalyvavo tokiame minėjime, rankų miško nebuvo, tačiau ir iš vieno atsakymo, išgirsto iš jauno vaikino lūpų, pakako suprasti, kad vaikai tai daro ne tik dėl to, kad liepia tėvai ar mokytojai, bet ir dėl to, kad jie jaučia pagarbą Lietuvai ir lietuviams, kurie, jiems dar negimus, kovojo už mažos tautos laisvę.

Skleidžiant mokyklos metraščio lapus, kuris buvo dedikuotas būtent Sausio 13-ios temai, buvo galima rasti įdomių, vaikų išreikštų minčių. Vieni nesupranta, kodėl tautos apskritai konfliktavo: “Aš esu piktas, mano geriausias draugas yra rusas [...]aš labai noriu, kad rusai ir lietuviai gyventų draugiškai. Mano šeima gražiai sugyvena su visom tautom” – rašė penktokas. Tuo tarpu kitas pabrėžė žmonių meilę: “Kai išgirdau, kad Lietuva pagaliau išsikovojo savo laisvę, buvau nudžiugęs. Tai įrodo, kad šalies dydis nesvarbu. Žmonių meilė savo kraštui yra daug svarbiau.”

Kad ir kiek patriotiškumo vaikai turėtų ir kokius ateities planus jie bepuoselėtų – susijusius su Lietuva ar ne – vaikai nusipelno pagarbos ar bent jau palaikymo. Kai dauguma vaikų šeštadienio dienas leidžia prie televizoriaus ar žaisdami kompiuterinius žaidimus, lietuviai buriasi mokyklėlėje, kur visą rytą praleidžia siekdami nepamiršti savo tėvų, senelių, prosenelių kalbos.