Prieš kurį laiką viena priekvaišė moterėlė, su gramatinėmis klaidomis pareiškusi, kad ji duoną valgo iš teisės reikalų, baugino kulinarinio tinklaraščio autorę, kad kritiškas straipsnis apie nevykusį restoraną yra „jau juridinis dalykas“. Tuomet apie tai rašiau, kaip apie komišką atvejį, bet dabar supratau, kad nuolatinė baimė, kurią lydi svajonės apie kerštą, yra sisteminis reiškinys.
Tai nuskriaustų kvailių grūmojimas, įsitikinimas apie tai, kad vis tiek bus paskutinis spektaklio veiksmas, kur bus atseikėta pagal nuopelnus ir gėris triumfuos.
Kur bepasisuksi, kiekvienas neišmanėlis įsitikinęs, kad jam jau ranka pasiekiama didžiulė kompensacija už kiekvieną jo patirtą skriaudą arba nemalonumą. Nusipirko sužiedėjusį duonos kepalą? „Galėčiau tą parduotuvių centrą paduoti į teismą ir prisiteisti tiek, kad maža nepasirodytų.“
Kas nors internete parašė, kad kvailas? „Iškelčiau jam bylą už garbės ir orumo įžeidimą, pažiūrėčiau, kaip jis tada užgiedotų.“
Nepatiko TV laida? „Jį pastatyt ant ausų galima būtų žurnalistų etikos komisijoje.“ Nubaudė už automobilio statymą ne vietoj? „Čia galima būtų juos į Strasbūrą nusitempti, aiškiai žmogaus teisių pažeidimas.“
Ak, Strasbūras. Žmogaus Teisių Teismas. Išsvajotoji teritorija, net ne paskutinė, o jau tiesiog mitologinė apeliacinė instancija – bedievio varguolio sąmonėje atstojanti Dievo teisingumą ir aukštesniąsias galias.
Strasbūre gali pataisyti šildymo sąskaitas, grąžinti blogai apskaičiuotus mokesčius, užtikrinti reikiamą įvykių eigą Garliavoje ir atstatyti bet kurią neteisybę, kuri tik drumsčia nelaimėlių gyvenimą. Ten, Strasbūre, anot varguolių tikėjimo, gali būti atseikėta pagal nuopelnus ir pagal maldas: nuskriaustiesiems bus begaliniai turtai, aukso ir deimantų skrynios, o skriaudikams – baisus kerštas ir griežčiausia bausmė.
„Kerštas ir bausmė“, neegzistuojančios politinės partijos pavadinimas, kažkada sugalvotas „Radijošou“ kūrėjų A.Ramanausko ir R.Šapausko, buvo, žinoma, tik vienos politinės partijos vardo parodija. Tačiau keršto troškimas yra tikrai mūsų varanti jėga. Varguoliams norisi ne tik degančio kaimyno tvarto, ypač jei kaimynas turtingesnis ir jo žmona gražesnė. Jis nori, kad tas tvartas pleškėtų su visa kaimyno šeima, tada džiugesys bus dar didesnis.
Svajonės ir fantazijos apie kompensacijas, o juo labiau kerštus, dažniausiai neišsipildo (nepaisant to, kad nuskriaustieji turi „pažįstamą advokatą“, kuris dažniausiai sako, kad čia byla labai paprasta ir pergalė garantuota).
Tačiau svajonės apie antgamtinį teisingumą ir keršto žaibus yra pavojingos. Jos išsikeroja ir užima vietą galvoje. Kaip žolės upelyje užkemša jo vagą, taip ir mintys apie kerštą užima vietą varguolio galvoje ir neleidžia plėtotis ir augti teigiamoms svajonėms, ambicijoms ir planams.
Apskritai, kvailybė visai nėra nelogiška ir atsitiktinė, kaip galėtų pasirodyti. Keršto naratyvas užima svarbią vietą bedievių kvailių mitologijoje. Tame religijos pakaitale – šėtonai ir blogio jėgos (parsidavusi vyriausybė, amoralūs vagys ir grobuonys verslininkai), ten – savas teisuolių Panteonas (nevykėliai ir sąžiningieji, alkani humanitarai, beveik be atlygio nedėkingą miestą maitinantys žemdirbiai, taurūs ir liūdini mokytojai ir gydytojai, o svarbiausia - mistinis, bet dažnai linksniuojamas Paprastas Žmogus, kurio niekas nėra matęs, bet visi apie jį žino.
Ten gėris nuolatos kaunasi su blogiu ir dažniausiai pralaimi. Kvailių tikėjime yra savi ritualai ir elgesio šablonai. Nusidėjėliai (paklydę, amžinai šėtoniškų jėgų apgauti „paprasti žmonės“) nuolat nori padaryti geriau, bet klysta ir padaro blogiau, ir turi atgailauti. Juos apkvailina šėtono nupirkti dvasios elgetos, perkami pajacai ir manipuliatoriai: ciniška žiniasklaida ir purvini menkystos žurnalistai.
O dar ten, kur kvailių nėra, plyti rojus, pažadėtoji žemė: užsienis ir jų protinga valdžia. Užsienyje nebūna nei biudžeto deficito, nei valstybės skolos, nei korupcijos: ten visi varguoliai gyvena oriai, valdžia rūpinasi žmogumi, verslas visuomet nori pasamdyti kuo daugiau žmonių ir ne tik mokėti jiems atlyginimus, bet ir rengti jiems nemokamas puotas, iškylas ir dienas vandens pramogų parkuose. Ten visi niekšai – kalėjimuose, žmonės gyvena iki vėlyvos senatvės, kurioje nebūna nei skausmų, nei ligų, tik didelės pensijos, apdraustos santaupos ir begalinės atostogos prie šiltų jūrų.
Parašiau ir galvoju: tikrai skamba, kaip vaikų pasaka. Bet didesnė dalis žmonių, ja tiki. Ne, ne tu, skaitytojau – tu esi protingas ir blaivus, kitaip šios skilties šiandien neskaitytum.