Pavyzdžiui, ekumeninis dialogas. Žinia, jau kuris laikas jis yra tapęs tam tikra „šventa karve“, kuri vaikšto po katalikų šventoves ir verčia tikinčiuosius ją garbinti, t.y. daryti kompromisus su kompromisų ir švenčiausio Eucharistijos sakramento (pačios Bažnyčios savasties!) nepripažįstančia Reformacija. Blogiausia tai, kad „ekumeniškas“ Apaštalų tikėjimo ir Bažnyčios išsižadėjimas yra laikomos šlovingu II Vatikano susirinkimo vaisiumi. Klaidingai, labai klaidingai laikomas.
Nesirengiu diskutuoti apie ekumeninį dialogą, nes šiuo sudėtingu judėjimu tiesiog nesidomiu. Visomis savo ribotomis išgalėmis bandau skelbti apreikštos Tiesos judėjimą, į kurį, Dievo Apvaizdai vedant, yra kviečiamas kiekvienas nuo šventos, vienos, apaštalinės ir visuotinės Bažnyčios atkilęs brolis. Juk reformuoti ir nuo Dievo šventumo atskirti broliai jau dūsta pasaulio glėbyje. Mes, katalikai, irgi nebe nuodėmės, netgi nebe šlykščių nuodėmių. Tačiau turime išsigelbėjimo kelią - Tiesos pagrindą - Kristaus Apaštalams paliktą tikėjimą, ant kurio ryžtingai ir tikėdami be kompromisų statome Dievo malonės dovanotosios gyvasties sklaidą.
Apie vis labiau Reformos link menkstantį ir Bažnyčios apaštalinę savastį prarandantį ekumenizmą čia išsitariau paskatintas Apaštalo Petro įpėdinio, kuris pastarąjį įvardiją kaip Bažnyčioje įsigyvenusią Klaidą iš didžiosios raidės. Prieš keletą dienų kreipdamasis į Doktrinos ir Tikėjimo Kongregacijos plenarinės sesijos dalyvius, Benediktas XVI pasakė:
„Ekumeninių pastangų suderinimo su Vatikano II Susirinkimo mokymu ir Tradicijos visuma klausimas yra viena iš sričių, kuriai Kongregacija, bendradarbiaudama su Popiežiškąja Krikščionių Vienybės Taryba, visada turi būti dėmesinga. Šiandien galima pastebėti negerų ekumeninio dialogo vaisių, ir mes privalome pripažinti klaidingo irenizmo ir indiferentizmo riziką, visiškai priešingus Vatikano II Susirinkimo
minčiai.
Tai reikalauja mūsų budrumo. Šis indiferentizmas yra sąlygotas vis labiau plintančios bendros nuomonės, jog tiesa nėra žmogui pasiekiama; taigi, yra būtina apriboti savo ambicijas ieškoti taisyklių gyvenimui, kurios pagerintų pasaulį, ir taip tikėjimas būtų pakeistas giliosios prasmės neturinčiu moralizmu.
Vietoj to, tikrojo ekumenizmo esmė yra tikėjimas, kuriame žmogus ieško tiesos, apsireiškiančios Dievo Žodyje. Jei neliktų tikėjimo, visas ekumeninis judėjimas taptų redukuotas iki tam tikro „socialinio kontrakto“, bendrų interesų susivienijimo, tam tikra „prakseologija“ geresnio pasaulio sukūrimo labui.
Vatikano II Susirinkimo logika yra visai kitokia: tai Dievo, prabilusios į mus per šį Žodį, Tiesos gaivinamas judėjimas, nuoširdžiai siekiantis visų krikščionių pilnos vienybės.“ (Benediktas XVI, Kreipimasis į Doktrinos ir Tikėjimo Kongregacijos plenarinės sesijos dalyvius, 2012 m. sausio 27)
Lietuvoje irgi kai kur stebime Apaštalų tikėjimo pagrindus išsižadančio ekumenizmo tendencijas. Naivios ir, reikia pripažinti, agresyvios tendencijos. Klaidatikiai nestokoja troškimo mėtyti vėtyti II Vatikano Susirinkimo mintį ir vardą savo žmogiškom šventėm su dvasingumo prieskoniu pagrįsti.
Jei nėra Tiesos klausimo, nėra jokio dialogo iš principo. Jeigu Tiesa apeinama vardan kaži kokio „ekumeninio“ pasapalio, vardan kaži kokios bendrystės, tai visa tai tėra smėlio pilių statymas – neperspektyvus ir tik sielas žalojantis.
II Vatikano Susirinkimo pastanga ir tikroji dvasia, perteikta Susirinkimo tėvų raštuose, ir yra Šventoji Dvasia – pats Tiesos judėjimas Sūnuje mūsų širdyse ir mūsų darbuose amžinojo Tėvo link.
Įsiklausykite, ką Dvasia mums šiandien Šventojo Tėvo balsu byloja: „Vatikano II Susirinkimo logika yra kitokia“, nei į aklavietę vedantis žaidimas pseudoekumeninėmis, inovatyviomis „liturgnėmis“ ir, deja, moralės inovacijomis.