Praėjusią savaitę daugelis žmonių piktinosi Vilniaus rajono ūkininko Algio Alfredo Kaušakio elgesiu: jis net ir žiemą kone pusantro šimto arklių laiko lauke ir vėjo košiamose arklidėse, o apie šieną ar vandenį šie gyvuliai gali tik pasvajoti.
Aplinkinių gyventojų keistuoliu vadinamas ūkininkas nesileidžia į kalbas ir neaiškina, kokiam tikslui jis augina šiuos puslaukinius arklius. Joti ar dirbti jie netinkami. Galbūt mėsai?
Tačiau, anot arklininkų, ir iš to šiais laikais užsidirbti būtų labai sudėtinga.
Supirkėjai nenori vargintis
Kiek galima tikėtis už seną apie pustonį sveriantį arklį? Šis klausimas kilo užmetus akį į skelbimų portalus internete.
Parduoti arklius žmonės gundomi pažadais. Siūloma už juos sumokėti brangiai, kad ir kokio amžiaus arklys būtų, atsiskaityti iš karto arba pakeisti juos į gerus darbinius.
„Tik atvykę į vietą tariamės dėl arklio kainos. Paprastai mokame maždaug 4 litus už gyvo svorio kilogramą”, – aiškino skelbime nurodytu telefonu atsiliepęs vyriškis.
Paklausęs, kiek arkliui metų ir iš kur jį reikėtų paimti, jis numojo ranka. Mat arklius superkąs tiktai Žemaitijoje, o atokus Aukštaitijos kaimas jam būtų per toli.
Ar reikėtų kokių nors dokumentų parduodant gyvulį?
„Arklio paso – taip”, – pratarė pašnekovas.
Auginti mėsai nuostolinga
Dažniausiai supirkėjai iš žmonių surenka nereikalingus arba nesuvaldomus arklius ir juos eksportuoja. Taikinys – Italija.
Tačiau, pagal galiojančius teisės aktus, dėl didelio atstumo negalima arklių vežti tiesiai į šią valstybę be jokio sustojimo.
Todėl arkliai neretai nugabenami į Lenkiją, ten paskerdžiami, o toliau gabenama tiktai arkliena.
Specialiai auginančių mėsai arklius Lietuvoje yra gal tik vienas kitas ūkininkas. Anot jų, tai – nuostolingas verslas. Nebent augintojas turėtų pirkėją užsienyje, kuriam galėtų tiesiai, be tarpininkų tiekti arklius.
„Norint užauginti arklį iki tinkamo parduoti svorio sąnaudų reikia labai daug.
Apskaičiavome, kad arkliui išlaikyti per metus reikia maždaug 1500–2000 litų.
Jeigu to imasi ūkininkai, kurie gauna tiesioginių išmokų, tuomet šiek tiek pigiau”, – pasakojo Telšių rajone įsikūrusio jojimo klubo „Žirgų takas” savininkė Eugenija Redeckienė.
Kainos – pernelyg menkos
Arklius auginti tektų 3–5 metus. Vadinasi, auginimo išlaidos vien per trejus metus sudarytų 4500–6000 litų.
Anaiptol ne kiekvienas iš jų užaugtų iki 900–1000 kilogramų svorio – vidutiniškai tokio amžiaus arkliai sveria 600 kilogramų.
„Tad auginti juos mėsai, bent jau esant dabartinėms supirkimo kainoms, neverta.
Tačiau vis dar atsiranda tokių ūkininkų, kurie augina arklius mėsai bet kaip, neprižiūrėdami jų, net negydydami”, – piktinosi E.Redeckienė.
Mainai – apgavystė?
Arklių supirkimas kone už dyką arba mainai, kai dar plūgą patraukiantis gyvulys išmainomas į visišką kriošeną, – nusikaltimas, kuris Lietuvoje toleruojamas. Tuo įsitikinęs individualios įmonės savininkas Romas Kaubrys.
Jis seniai griežia dantį ant nelegalų, mulkinančių pagyvenusius kaimo žmones ir iš jų pusvelčiui išviliojančių gyvulius.
„Nuveža žmonėms sergantį arklį ar nuvarytą nuo kojų kuiną, vertą keleto šimtų litų. Ir išmaino jį į daug geresnį. Dar priedą neva už geresnę prekę iš žmonių pasiima.
Tokiu būdu apgaudinėdami perpardavinėtojai susišluoja triskart daugiau pinigų negu mes, legaliai dirbantys”, – pasakojo R.Kaubrys.
Apsuka aplink pirštą
Įmones, kurios Lietuvoje legaliai superka arklius, galima suskaičiuoti rankų pirštais.
Bet nelegalių perpardavinėtojų, anot R.Kaubrio, daugybė.
Jie superka visus arklius – net ir tuos, kurie neturi registracijos dokumentų, savininkams už juos sumokėdami grašius. Vėliau šie gyvuliai iškišami legalioms įmonėms, o tarpininkai gauna neblogą pelną.
„4 litai už gyvo svorio kilogramą – tai dabar bene aukščiausia arklių supirkimo kaina. Tačiau svarbiausia, kad niekas tų arklių nesveria.
Nesąžiningi supirkėjai gali pažadėti ir 6 litus už tą kilogramą, bet vis tiek sugeba apsukti pardavėją aplink pirštą iš akies nustatydami arklio svorį”, – aiškino R.Kaubrys.
Suaugęs arklys vidutiniškai sveria apie 600 kilogramų. Tokių, kurie svertų daugiau nei toną, itin reta. Nebent jie būtų auginami specialiai mėsai.
Verslas pamažu stringa
Arklių ir arklienos eksportu 13 metų besiverčiantis R.Kaubrys savo verslą piešia niūriomis spalvomis. Neva kuo toliau, tuo blogiau.
Gyvulius superkančios įmonės nuolat sėdi lyg ant adatų. Ne tiktai dėl to, kad darbinių arklių Lietuvoje mažėja, bet ir todėl, kad joms nuolat keliama vis naujų reikalavimų.
Pavyzdžiui, jei kaimo žmogus nori legaliai parduoti seną, ne vieną dešimtį metų nugyvenusį arklį, jis turi įsigyti ir arklio pasą, ir ženklinimo lustą. Visa tai kainuoja kone 300 litų.
Arklių eksportu besiverčiančių įmonių neguodžia ir supirkimo kainos, kurias už gyvulius ar arklieną moka italai.
Jos krinta, o skerdimo ir transportavimo sąnaudos didėja.
Todėl, anot R.Kaubrio, apie kokį nors pelną pastaruoju metu jau tenka pamiršti.
Ligotus gyvulius skerdžia
Nors statistikos duomenys rodo, kad arklių į užsienį pernai išgabenta daugiau nei užpernai, realybė – kitokia. Mat tarp eksporto apimtį liudijančių skaičių įsimaišo ir statistika apie sportinius arklius.
„Arklių, kurie parduodami mėsai, Lietuvoje sparčiai mažėja. Eksportas į Italiją – taip pat.
Anksčiau kas savaitę du vilkikus – po 40 arklių – iš savo įmonės išgabendavome, pastaruoju metu per mėnesį vos vieną”, – sakė R.Kaubrys.
Jo įmonė eksportuoja ir arklieną. Jeigu arkliai sirguliuoja, pavyzdžiui, juos vargina dusulys, nerizikuojama jų gabenti tolimą kelią: jie paprasčiausiai paskerdžiami.
Gamina ir dešrą
Mūsų šalyje užauginti arkliai patenka ant italų, prancūzų, rečiau – kitų Europos tautų atstovų stalų. O argi lietuviai nevalgo arklienos? „Valgo”, – patikino R.Kaubrys.
Dešrą su arkliena gamina bendrovė „Šiaurės vilkas”, prekiaujanti gaminiais su prekės ženklu „Delikatesas”.
Pasak šios bendrovės vadovo Viliaus Kaikario, arklienos importuoti netenka – jos įsigyjama iš Lietuvoje esančių įmonių.
Tačiau gaminiai iš šios mėsos vis dėlto delikatesiniai, tad jų parduodama išties nedaug.
Arklių skerdimo paslaugas Kretingalės įmonėje „Agrovet” perka individualios įmonės savininkas Saulius Vaitėnas. Jo teigimu, skerdiena neužsilieka Lietuvoje.
„Arklių mažėja. Mažėja ir arklienos eksporto apimtis”, – aiškino S.Vaitėnas.
Papročiai įvairiose šalyse nevienodi
Saldoko skonio arkliena vertinama dėl joje esančių proteinų gausos. Tačiau ne visur.
Iš Europos valstybių ji populiariausia Pietų šalyse. Ir tai ne visose: antai ispanai vengia ją valgyti, nors mielu noru augina arklius ir parduoda savo kaimynams – prancūzams ir italams.
Angliškai kalbančių šalių restoranuose arklienos rasti beveik neįmanoma. Nors įstatymai nedraudžia arklių skersti ir valgyti, dėl susiklosčiusių tradicijų tai nepriimtina nei britams, nei amerikiečiams, nei kanadiečiams ar australams.
VIII amžiuje Romos katalikų bažnyčia nurodė germanų tautas į katalikybę atvertusiam šventajam Bonifacui uždrausti naujai iškeptiems krikščionims valgyti arklieną. Dėl to ją itin mėgstantys islandai kurį laiką nenorėjo priimti naujo tikėjimo. Tačiau vėliau Bažnyčia jiems leido mėgautis įprastu skanėstu.
Daugiausia arklienos pasaulio rinkai kasmet patiekia Meksika, Kinija ir Kazachstanas. Tuo tarpu daugiausia jos suvartojama Kinijoje, Meksikoje, Rusijoje, Italijoje.
Italai aprūpinami lietuviška arkliena
Žemės ūkio informacijos centro duomenimis, pernai iš Lietuvos į ES buvo išvežti 1159 arkliai, užpernai – 1083. Kiek į ES išvežta arklienos, tikslių duomenų dar nėra.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, į trečiąsias šalis pernai buvo išgabenta 215, užpernai – 118 arklių.
VMVT duomenimis, arkliai skersti daugiausia išvežami į Italiją ir Lenkiją. Pernai oficialiai į Italiją buvo išgabenti 688 arkliai, užpernai – 980. Į Lenkiją pernai buvo išgabenti 525 arkliai, užpernai – 194. Po vieną kitą arklį pasiekia Prancūziją, Belgiją, šiek tiek daugiau – Norvegiją.
Arkliena į trečiąsias šalis neeksportuojama. Į Rusiją vežami tik sportiniai arkliai. Pernai į ją buvo išgabenti 137 arkliai, užpernai – 56.