M.Laurinkus: „Rašau neįprastą romaną apie dabarties politiką“

Pasak 60 metų M.Laurinkaus, trečdalis romano „Elektra“ (leidykla „Baltos lankos“) susijęs su jo paties gyvenimu, o du trečdaliai - išmonė.

M.Laurinkus, kaip ir romano personažas Mantukas, kelerius metus gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. 1954 metais senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą.

M.Laurinkų į gimtinę atlydėjo medicinos seselė, kuri romane virto ugningo charakterio azerbaidžaniete Elektra, turinčia neįtikėtinų gebėjimų. Lietuvoje Elektra įsimyli lietuvių partizaną ir įsisuka į pasipriešinimo judėjimą - darbuojasi svaidomuoju peiliu lyg prisukta.

- Nors studijavote filologiją ir filosofiją, didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį užsiiminėjote politika ir diplomatija. Kas atsitiko, kad ėmėtės prozos ir parašėte romaną? Seniai svajojote? Norėjote sau įrodyti, kad galite? - paklausiau M.Laurinkaus.

- Susidėjo keletas dalykų. Ambicijų rašyti prozą turėjau ir anksčiau, bet vis atsirasdavo, kaip tuomet maniau, svarbesnių darbų. Galiausiai visa galva panėriau į politiką, kuri atėmė gerus dvidešimt gyvenimo metų. Rašinėti pradėjau kokiais 2004-aisiais, kai baigiau vadovauti Valstybės saugumo departamentui ir ruošiausi ambasadoriauti Ispanijoje.

- Sakote, kad politika atėmė dvidešimt metų. Galbūt rašydamas jaučiatės geriau nei politikuodamas?

- Gerai jaučiuosi ir politikuodamas, ir rašydamas. Juolab kad man politika nebuvo ir nėra nemalonus darbas, kažkokia formali tarnyba. Greičiau tai - neatskiriama mano esybės ir gyvenimo dalis. O rašyti pradėjau tada, kai tam atėjo metas. Per prievartą nieko gera nepadarysi.

Tiesa, viduje buvau įsipareigojęs kokią nors knygą skirti savo motinai, kurios gyvenimas anaiptol nebuvo rožėmis klotas. Ji buvo Lietuvos partizanų ryšininkė, galiausiai ištremta Į Intą. Ilgą laiką niekaip neradau formos, kaip aprašyti jos išties tragišką gyvenimą. Galiausiai sumaniau parašyti šį romaną apie pokarį.

- Ar nebuvo baugu imtis pokario temos, kuri yra ganėtinai slidi. Užtenka atsiminti aistras, kurios kilo po Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“?

- Jei imiesi laikotarpio, apie kurį kiekviena karta susikuria savo stereotipus, turi būti pasiruošęs diskusijai, net ir piktokai. Ypač jei rašai kitaip nei priimta vaizduoti.

Aš puikiausiai suprantu tautos nueitą kančių kelią, bet šiame romane man labiausiai rūpėjo individualaus pasipriešinimo tema, kai žmogus nepasiduoda tam, ką vadiname likimu, aplinkybėmis ar dar kuo nors.

Pasipriešinimas anaiptol nėra paprastas psichologinis ar fiziologinis veiksmas. Neretai vienaip ar kitaip pasielgęs žmogus iš pradžių net nesuvokia savo poelgio motyvų ir tik vėliau jie jam ima aiškėti. Individualaus pasipriešinimo niuansai bene geriausiai atsiskleidžia tokių svarbių istorinių pervartų kaip pokario kovos laikotarpiais.

Tiesa, dar stengiausi, kad romane būtų daug veiksmo, įvykių, dinamikos. Tuo, galima sakyti, šiek tiek priešinausi kontempliatyviai lietuvių literatūrai, panirusiai apmąstymuose, saviraiškoje, jausmingume. Juolab kad pats esu labiau veiksmo nei begalinių apmąstymų ir lyrinių nukrypimų žmogus.

- Romanas iš tiesų bene tuo ir patraukliausias, kad jame nebandoma vaidinti menininko, bet stengiamasi rašyti savotišką trilerį su lietuviškomis aktualijomis. Bet kodėl to trilerio pabaigoje lieka klaustukų?

- Todėl, kad jau esu parašęs romano tęsinį, kurio veiksmas vyksta gūdžiu sovietmečiu ir baigiasi 1991 metų sausio įvykiais. Perskaičius antrąją dalį taps aiškesnė ir detektyvinė linija.

- Pagrindinis romano personažas - tvirta ir drąsi moteris, sugebanti ir karštai įsimylėti, ir peilį į žmogų paleisti? Kaip jūsų galvoje susiformavo azerbaidžanietės Elektros paveikslas?

- Prieš keletą metų teko keliauti po Iraną, kur lankiausi zoroastristų šventykloje. Man padarė įspūdį tai, kad zoroastristų tikėjimas labai susijęs su ugnimi. Dar viena zoroastristų šventykla - Atešgiah, arba Ugnies namai - yra Azerbaidžane, Baku. Kaip tik dėl to Elektros tikrasis vardas yra Atešgiah. Grįždamas iš Irano galvoje ir sudėliojau visą istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Beliko tik užrašyti.

Žinoma, Elektros paveikslas susijęs ir su mano asmenine patirtimi. Vaikystėje mane, kaip ir romano personažą Mantuką, iš Intos parlydėjo medicinos sesuo, apie kurios likimą aš nieko nežinau. Bet jos vaizdinys manyje iki šiol tupi.

Galiausiai Elektros personažas susijęs su antika. Iš trijų Elektrų, pavaizduotų Eschilo, Euripido ir Sofoklio, man priimtinausia Sofoklio. Ji - ne tiek gedinti, kiek besipriešinanti, sąmoningai pasirenkanti ir kovą, ir kančią. Tokia yra ir mano romano Elektra.

- Elektra, iš Intos atvykusi į Lietuvą, patenka į tikrą mėsmalę - vieną po kito guldo priešus svaidomuoju peiliu, romane vadinamu „finka“. Kai kuriems skaitytojams net gali pasirodyti, kad Intoje šiuo požiūriu buvo geriau nei tuometinėje Lietuvoje.

- Kur jau geriau (juokiasi).

Elektra iš tikrųjų sąmoningai bėgo iš Intos pragaro Lietuvoje tikėdamasi atrasti savotišką užuovėją. Tačiau ir čia susidūrė su žiauria tikrove. Juk tokio dalyko, kaip ramus kraštas Lietuva, seniai nebėra - Lietuva gal ir buvo rami gilioje senovėje, kai čia dar baltų nebuvo (juokiasi).

- Tarnaudamas kariuomenėje pažinojau vaikinuką, kuris net miegodavo su peiliu. Nors jis ir nebuvo cirko artistas, bet su tuo peiliu išdarinėdavo tiesiog neįtikėtinus dalykus. Nusprendžiau jo sugebėjimus suteikti Elektrai.

- Pasakykite tiesiai šviesiai, ar romano personažas Mantukas - tai jūs?

- Iš dalies taip. Aš pats iš tų laikų atsimenu tik labai miglotus fragmentus - barako vaizdą, santykių su kitais vaikais nuotrupas.

- Romano pradžioje vienas partizanas, išsigandęs, kad gali būti išduotas, prieš jį pamačiusį Mantuką pakelia kirvį, bet jį netrukus nuleidžia. Ar jautėte ribą, kurios negalėjote peržengti aštrindami partizanų charakterius?

- Romane visi partizanai - teigiami (juokiasi). Šiaip ar taip, veiksmas vyksta tais metais, kai partizaninis judėjimas jau buvo beišsikvepiantis, kai keitėsi aplinkinių požiūris, kai partizanai suvokė, kad nors yra labai jauni, bet gyvenime neturi jokios perspektyvos. Kasdienis šių žmonių gyvenimas skendi migloje, o literatūra juk ir stengiasi tą miglą bent šiek tiek prasklaidyti.

- Prisiekusiems savų tiesų sergėtojams gali užkliūti ir stribo Aleksandro atsivertimas - pastangos padėti partizanams.

- Įdomiausia, kad romane Aleksandras pats dar nesupranta, kodėl jis tai daro, bet tai yra labai žmogiška. Žmogus negimsta blogas. Jis gali net iš esmės pasikeisti, kitaip tariant, prisikelti, patirti vidinę revoliuciją ir nebūtinai net žinoti tos revoliucijos motyvus.

Mano manymu, tokių atvejų, kaip Aleksandro atsivertimas, tais laikais iš tiesų būdavo, gal ir ne dažnai, bet pasitaikydavo. Kita vertus, juk nebūtinai tai, kas vyksta romane, turėjo vykti ir tikrovėje.

- Gal kalbėdamas apie žmogaus virsmą turite omenyje ir save - juk perėjote nuo politikos prie romanų rašymo?

- Ne, man juk nereikia keisti pažiūrų. Mano pažiūros susiformavo labai anksti, gal ir motinos dėka. Iš esmės jos niekada ir nepakito.

- O kokios jūsų pažiūros? Tarkim, kuris romano personažas tiksliausiai atitinka jūsų pažiūras?

- Sunku pasakyti, nes tai - ne pažiūrų, o veiksmo romanas.

- Na, bet pažiūros visada atsispindi veiksmuose, kitaip kažin ar jas galėtume vadinti pažiūromis.

- Man bene artimiausios Elektros pažiūros. Ji gerai žino, kad pasaulyje egzistuoja ir gėris, ir blogis. Tačiau nėra taip, kad gėrio būtų neįmanoma atskirti nuo blogio. Tie gėrio ir blogio atspalvių skirtumai iš tiesų yra kur kas ryškesni nei mes sau norime pripažinti. Pritariu savo herojei, kad žmogus gali ir turi rinktis. Tada ir pasiryžimas, ir aukojimasis, ir net gyvenimas įgyja prasmę.

- Tiesą sakant, manęs nepersekioja nei ypatingi regėjimai, nei kažkokie nušvitimai ir liepsnos, nei balti pegasai. Sėdu ir rašau. O rašydamas didelio pasipriešinimo nejaučiu - kuriasi gana lengvai. Man patinka aprašinėti įvairias situacijas, į jas patekusius žmones ir jų elgesio motyvus.

Dabar rašau romaną apie šiuos laikus - tai bus, mano akimis, neįprastas kūrinys apie šiandieninę politiką. Jame daugiau dėmesio skiriu personažų elgsenos psichologinei motyvacijai. „Elektra“ labiau susijusi su sakmių ar herojiško epo stilistika. Joje daugiau patetikos, didvyriškų intonacijų. Todėl ir personažų elgesio motyvus ne visada lemia tikrovės dėsniai.