Lietuvos ministras pirmininkas pripažintas Pasaulio verslo lyderiu, o apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje jau rytoj turėtų įteikti Olandijos vyriausybės atstovai.
Pagerbti A.Kubilių nutarė ne kas kitas, o šioje šalyje esančio Roterdamo Erasmo universiteto studentai.
Mūsų šalies piliečiui gali kilti mintis, kad šie rinkėjai greičiausiai persiragavo stipraus belgiško alaus ir nutarė žiauriai pajuokauti. Tik vargu. Mat olandai A.Kubiliui turi būti labai dėkingi. Juk būtent šios Vyriausybės valdymo metais Lietuvos verslo įmonių emigracija į Nyderlandus dėl geresnių mokesčių sąlygų įgavo tiesiog neregėtą mastą ir pagreitį.
Studentai gal turėjo ir svaresnių priežasčių rinkdamiesi nugalėtoją. Būtent šiandien turėtų paaiškėti, kiek pernai ūgtelėjo Lietuvos ekonomika.
Tačiau aišku viena – augimas buvo vienas didžiausių visoje ES. Pralenkti galėjo nebent estai. Už tokį šuolį mūsų šalis, o kartu – ir Vyriausybė, neabejotinai nusipelno pagyrimų.
Tiktai ką padarė ministrų kabinetas, kad ūkis taip šoktelėtų į priekį? Priviliojo aibę investuotojų? Keletą – taip, tik ar iš jų bus kokios nors naudos, dar niekas neatskleidžia – paslaptis.
Sumažino mokesčius? Priešingai! Apkarpė valstybės skolą? Visiška nesąmonė! Žvelgiant su humoru, ši Vyriausybė prie pernykščio šuolio prisidėjo tuo, kad net nesistengė gelbėti ekonomikos nuo nuosmukio 2009–2010 metais. Todėl ir 2011-ųjų rezultatai tokie įspūdingi tik dėl to, kad anksčiau dar labiau kristi, regis, nebuvo įmanoma.
Tik užtenka išvedžiojimų. Tiesa slypi visai kitur: jei A.Kubilius iš tiesų padarė daug gerų ir būtinų sprendimų, jis turėtų sulaukti įvertinimo ne tik užsienyje, bet ir savame kieme.
Deja, premjeras tinkamai atstovauja vos kiek daugiau kaip 3 proc. rinkėjų interesams.
Pavyzdžiui, jo kolega iš Latvijos V.Dombrovskis, įvykdęs ne mažiau reformų, ir net skausmingesnių, mėgaujasi antra kadencija ir populiarumu, svyruojančiu tarp 25–29 procentų.
Kas kaltas? Kaip nekart minėjo daugelis politikos ir ekonomikos apžvalgininkų – pasipūtimas. Net ir naudingi sprendimai priimami arba atmetami nepasitarus ne tik su visuomene, bet ir socialiniais partneriais – kad ir Trišale taryba.
O jei ši Vyriausybė kuo nors įtiki, tai nors kuolą ant galvos tašyk: nebus atsitraukta nė per sprindį, prireikus – įstatymai prastumiami Seime buldozerio principu.
Beje, Europoje net ir sunkmečiu yra daugiau sėkmės pavyzdžių, ne vien Lietuva. Vienas jų – Airijos fenomenas.
Vos prieš porą metų ši šalis per plauką nebankrutavo ir atsilaikė tik dėl Tarptautinio valiutos fondo bei ES paramos. Tačiau jau dabar Dublinas minimas kaip taupymo ir stojimosi ant kojų etalonas.
Airiai neišrado dviračio, išlaidos ten buvo karpomos ne mažiau skausmingai nei pas mus. Tad kuo jie skiriasi nuo mūsų?
Į šį klausimą praėjusią savaitę Pasaulio ekonomikos forume Davose atsakė šios šalies premjeras E.Kenny. Anot jo, bet kokios vyriausybės laukia nesėkmė, jei imsis nepopuliarių sprendimų, pabloginsiančių daugelio piliečių gyvenimą, neturėdama tų pačių piliečių palaikymo.
Tačiau mūsų Vyriausybė, net ir baigdama kadenciją, apie tai, regis, net nebuvo susimąsčiusi.
Ir vis dėlto norisi dar kartą pasveikinti premjerą, sulaukusį tarptautinio įvertinimo.
Kai Seimo pirmininkė I.Degutienė kolegai parašo septynetą (pagal dešimtbalę sistemą), tai – viena. Tačiau kai Lietuvos, kad ir kokia būtų padėtis, vardas nuskamba teigiama prasme bent vienoje užsienio valstybėje, tai – jau neblogai.
Gal tie Lietuvos verslininkai nėra jau tokie blogi, jei ir svetimoje šalyje sugeba savąjį premjerą tinkamai pristatyti.