Jei filosofo tezė „Mąstau, vadinasi, esu“, aukštinusi intelektą ir juo disponuojantį individą, teisinga, tai neatmetu galimybės, kad manęs jau nėra, kad aš, geriausiu atveju, tariamybė. Tikra tik technologijos. Jos yra išganytojos, atveriančios prarastuosius rojus. Tai supratęs, krūptelėjau: kas gi norėtų, kad jo nebūtų? Sako, išlikimo instinktas žmoguje pats stipriausias, ir jo taip lengvai nenuslopinsi. O vis dėlto gal ne taip jau blogai, jei manęs nėra? Juk kai kuriose pasakose naudojamos stebuklingos kepuraitės, paverčiančios žmogų nematomu, yra geras dalykas. Kartais ne tik pasakoje apsimoka būti nematomu. Jei nėra žmogaus, tai, anot vieno buvusio vado, nėra ir problemos.
Kadaise teko skaityti tokią knygą minkštu viršeliu ir pretenzingu pavadinimu „Gyvenimo problemos sprendimas“, kurioje pateikti atsakymai į mažne visus egzistencinius klausimus. Perskaitai tokią knygą ir viskas tampa aišku, kaip išstudijavus naudojimosi kokiu nors nesudėtingu prietaisu instrukciją, ir nebenori daugiau klausinėti, ir žinai, kaip teisingai elgtis. O kai negalvoji, kai smegenys, tos mąstytojo ir rašytojo žodžiais tariant, „problemas veisiančios įsčios“, atjungtos nuo autonominio tinklo, tai dar paprasčiau – problemos išnyksta savaime, nereikia nei knygos apie problemų sprendimus, nei instrukcijos.
Gal būčiau amžinai likęs toje embriono stadijoje, bevielio ryšio bambagysle susietas su vegetacines funkcijas palaikančiais mokslo ir technikos stebuklais, ir toliau dėl nieko nesukęs sau galvos, jei ne tas nelemtas Marko Zuckerbergo aitvaras, feisbuku (liet. veidaknyge) vadinamas, savo šeimininkui nešąs milijardus, o milijonus žmonių verčiąs viešai ir išdidžiai išpažinti, ką jie mėgsta, ką valgo, ko klauso, kur eina, ką mato, kur buvo, kur būna, kur bus ir dar daug kitokių dalykų, kurių be reikalo niekam neskelbiame.
Taigi tą lemtingą rytą ėmiau ir prisiregistravau. Koks skirtumas – viena registracija daugiau ar mažiau. Nesupratau, kam man jo reikia. Tinklapis juk socialinis, skirtas bendravimui, o aš asocialus, tik kada ne kada į žmones išeinantis, ir tai tik sukandęs dantis, tik pareigos ir būtinybės verčiamas. Jei neturiu draugų realiame gyvenime, tai juo labiau nerasiu jų virtualiame pasaulyje, kurio gyventojai, nors ir mėgaujasi tam tikra ekshibicionizmo forma, stambiu planu demonstruodami savo veidus ir kitas dalis bei pomėgius, tačiau lankytojams atgręžia tik savo oficialiąją, nugrimuotą, pusę.
Tiesa, feisbukas, nuolat siūlantis su kuo nors draugauti ir ką nors prenumeruoti, palieka laisvą valią – žinoma, jeigu tik ją apskritai turime, jei nesame tik genų, kvarkų, lemties ar dievų išdaigų pasekmės, – o kartu su ja maloningai dovanoja ir pasirinkimo teisę: tu gali neturėti draugų. Jei esi atsparus viešajai kibernetinės visuomenės nuomonei ir nebijai pasirodyti esąs vienišas. Jei tiki poeto žodžiais: „Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. ...su desperatiškais bandymais keisti pasaulį“ (Kęstutis Navakas, Vienas).
Būdamas jaunas, būčiau sakęs: nepagalvojau. Juk daugelį kvailysčių iškrečiame ir beprasmiškų žingsnių žengiame ne todėl, kad būtume gerai apgalvoję, apsvarstę, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, ir ne todėl, kad būname jauni, o todėl, kad nesinaudojame mumyse įdiegtais procesoriais. O jei ir galvojame (arba manome, kad galvojame), tai tikrai ne galva, o kitomis kūno dalimis. Šiais laikais, kai už mus mąsto ir kelius bei išeitis randa technologijos, tai tikriausiai turėtų būti norma. Ir gėdytis, skirtingai nei anksčiau, jau nereikėtų. Nebent galvoti verstų statusas arba įvaizdis. Pastaruoju atveju tenka bent jau dėtis galvojančiu, net jei mąstymo organai būna visiškai atrofavęsi.
Galų gale, prisijungiau prie dar vieno tinklo, ir tiek. Gal todėl ir tinklas, kad užgriebia ir neišsisuksi. Tau atrodo, kad prisijungi, o iš tikrųjų tave pagauna. Kaip žuvį ar musę. Skirtumas tik tas, kad žuvis spurda, musė zyzia, spardosi, o žmogus savo noru, neverčiamas (taip bent jau atrodo). Laimė, tokie kraupūs vaizdai ir palyginimai su gyvūnais lankė tik pradžioje. Netrukus pasijutau esąs visagalis, mat iš nieko sukūriau savo profilį. Būdamas kuklus, nei kiek nesididžiavau, neskelbiau jokios informacijos, kuri leistų pasijusti svarbiu. Norėjau tik neatsilikti nuo visų, nevirsti reliktu ir neraudonuoti paprašytas nurodyti savo fb.
Tačiau tai dar ne viskas. Svarbiausia laukė vėliau, kai, smiliumi spustelėjęs kairį pelės klavišą, atsidariau savo sieną. O ten manęs be jokių užuolankų paklausė: ką galvojate? Ne ką padarėte, ne ko norite, o ką galvojate. Buvau apstulbęs, nes nieko panašaus nesitikėjau. Nes buvau atpratęs galvoti. Nes šiuolaikinės technologijos nuima naštą nuo pečių, išlaisvina nuo minčių, nieko neklausinėja (nebent leidžia pasirinkti – spausti vienetą ar dvejetą), tik pateikia atsakymus.
Tačiau svarbiausia, jog tai prilygo sutvėrimo stebuklui. Niekada nebūčiau įtaręs, kad mano vieno piršto krustelėjimas gali būti toks svarbus, net egzistencinis. Kaip Kūrėjo, kuris Mikelandželo freskoje vienu pirštu, irgi smiliumi, kuria Adomą. Viens du, ir nutraukiau aukščiau minėtą bambagyslę. Ir vėl pasijutau esąs visagalis. Tarytum karvedys, spustelėjęs raudoną mygtuką atominių bombų arsenalo valdymo centre. Ar bent jau ginekologo asistentas, chirurginių žirklių šmirkštelėjimu kerpąs naujagimio virkštelę ir paleidžiantis jį, rėkiantį, į laisvę.
Todėl dabar visada, kai tik pasijuntu pasiekęs nušvitimo būseną, tai yra, kai nieko nemąstau, puolu į fb tinklą ir spaudžiu smiliumi kairįjį pelės klavišą, tikėdamasis rasiąs tą patį, labai asmenišką, klausimą „Ką galvojate?“
Ir nė kiek nepikta, kad kažkas, tartum įkyrus nuodėmklausys, braunasi į mano privačią erdvę, dar daugiau – į mano mintis. Priešingai, džiaugiuosi man suteikta unikalia galimybe mąstyti, dėkoju už visagalybės jausmą, už stebuklą, kuriam sukelti pakanka vienintelio smiliaus krustelėjimo. Ir už galimybę panorėjus atsijungti.