Šiame filme pagrindinį vaidmenį atlieka Audrey Tautou. Juosta bus rodoma ir Lietuvoje – per knygų mugę ir „Kino pavasario“ festivalį.
D.Foenkinos pagrindinė romanų tema yra meilė, poros santykiai, neištikimybė. Rašytojas iš pažiūros rašo lengvai, bet jokiu būdu ne lėkštai. Jis geba visuomet išlaikyti pusiausvyrą, skaitytoją sužavėti savitu, neįkyriu humoro jausmu ir nepaprastu pastabumu. Lietuvių kalba romaną „Ištikus laimei“ išleido „Tyto alba“.
D.Foenkinosas gimė 1974 m. Paryžiuje. Sorbonoje baigė literatūros mokslus, mokėsi džiazo. Mėgino suburti muzikos grupę, bet nesėkmingai, nes niekaip nepavyko rasti bosisto. Tuomet parašė savo pirmąjį romaną „Idiotizmo inversija: apie dviejų lenkų įtaką“ (L‘Inversion de l‘idiotie: de l‘influence de deux Polonais), kurį 2001 m. išleido solidi leidykla „Gallimard“.
Kūrinys apdovanotas Prancūzijos akademijos Fran?ois Mauriaco prizu. Pats autorius prisipažįsta knygas ėmęs skaityti sulaukęs 16 metų ir negalintis racionaliai paaiškinti savo potraukio rašyti, tiesiog pajutęs, kad rašymas po truputį tapo jo apsėdimu.
Per keletą metų jam pasisekė sukurti savitą literatūrinį pasaulį – burleskišką ir kartu sukrečiantį.
Dvyliktasis jo romanas „Prisiminimai“ pasirodė 2011 metais ir buvo pristatytas Goncourt‘ų premijai, bet jos nelaimėjo.
Romanas „Ištikus laimei“ – pasakojimas apie sutuoktinių porą.
Žano Žako ir Klerės santuokinis gyvenimas jų draugams atrodo pavyzdinis, tačiau jų išorinis, parodomasis švelnumas slepia gilią santykių krizę. Tema tarsi nežada nieko naujo, tačiau nauja tai, kaip pora išsprendžia savo problemas ir, žinoma, ypatingas D.Foenkinoso gebėjimas pasakoti istorijas ir savitas jo stilius. Leidykla „Tyto alba“ pateikia pokalbį su rašytoju.
- Jūsų romanams bendra yra humoras, jausmingumas ir pora. Kodėl būtent toks pasirinkimas?
- Tyčia tokių temų nesirenku. Savo pasaulio juk nepasirinksi.
- Ar nepagalvojate, pradėdamas rašyti tokiomis temomis: ne, tai nuvalkiota, banalu, man nepavyks?
- Mano knygos „Ištikus laimei“ siužetas tarsi nuvalkiotas, banalus. Bet kalba eina apie tai, kaip aš tą istoriją apgyvendinu savajame pasaulyje, su siurrealizmo, beprotiškumo gaidelėmis, kurios būdingos tik man! (Juokiasi.) Pažvelkime plačiau – imkime ponios Bovari pavyzdį – jos istorija visiškai banali: moteris, pavargusi nuo savo nuobodaus vyro, susiranda meilužį. Ši knyga traukia ne dėl savo siužeto, o dėl traktuotės, juk tai svarbiausia – ne kas, o kaip.
- „Ištikus laimei“ rašote apie sutuoktinių poros persisotinimą laime, neištikimybės pasekmes – ir apie visa tai su ironija, linksmu stiliumi, dažnai tarsi nerimtai. Ar įkvėpimas ateina iš gyvenimiškos patirties ar tai tik proto gimnastika?
- Sakyčiau, kad šiame romane aš pirmą kartą esu įkvėptas asmeniškai išgyventų istorijų (kita vertus, ne tose vietose, kur pamanys skaitytojai!). Prieš „Ištikus laimei“ parašiau 3 knygas, kuriose yra 100 procentų fikcija, nieko iš realaus gyvenimo.
- Ką manote apie šiuolaikinių trisdešimtmečių kartą, kuri negali ar nenori tuoktis?
- Apskritai kalbant, aš apie nieką neturiu jokios nuomonės, ypač kai klausime yra žodis „karta“.
- Kas yra „Claire C.“, kuriai dedikuojate savo knygą?
- Tai pirmoji mano gyvenimo meilė.
- Koks Jūsų idealus skaitytojas?
- Turiu du priverstinius skaitytojus, kurie skaito mano naujas knygas prieš joms pasirodant: tai mano žmona – jos negalima įžeisti! Ir mano bičiulis, taip pat rašytojas, Florianas Zelleris. Jis skaito mano rankraščius, o aš – jo.
Ideali skaitytoja? Vieną tokią pažįstu! Tai jauna mergina, kurią sutikau Mece.
Ji mane labai sujaudino, nes suvokė knygos tekstą kaip tik taip, kaip buvau parašęs... Man tai padėjo. Kai parašiau savo pirmąjį romaną, iki išleidimo niekam nerodžiau teksto. Nenuostabu, kad visi labai nustebo. Kritikai man taip pat labai svarbūs. Laukiu jų nuomonės, siekiu tobulėti. Štai, pavyzdžiui, Beigbeder man yra pasakęs, kad kadangi pats savęs nevertinu per daug rimtai, tai ir kiti per daug rimtai į mane nežiūri...
- Sakoma, kad jūsų knygose juntama kitų rašytojų, tarkim, Marcelio Aymé įtaka?
- Norint tapti rašytoju, svarbu susitikti su lemtingais rašytojais – tais, kurių kūriniai turės ypatingą reikšmę besiformuojančiam tavo paties rašymui. Tokių, padėjusių man tobulėti, yra bene trys ar keturi. Pirmiausia, kalbant apie fantaziją, humorą, moteris, man plačiai atvėrė duris Albertas Cohenas. Paskui Phillipe‘as Rothas su savo kūriniu „Portnojaus skundas“ („Portnoy's Complaint“, 1969). Bernard‘as Franckas padėjo peržengti ribą. Mano kartos žmonės jį žino kaip žurnalo „Le Nouvel observateur“ apžvalgininką, bet jis yra parašęs kelis nuostabius romanus. Tiksliai žinau, kada kiekvienas jų pasirodė mano gyvenime ir koks jis man buvo svarbus. Daug kritikų mano knygas apibūdina kaip būdingas tam ar kitam rašytojui, bet kartais aš net nesu jų skaitęs. Taip ir su Marceliu Aymé, kurį atradau visai neseniai.
- Kaip tapote rašytoju?
- Buvau romatiškas paauglys, linkęs nesivaldyti – sekiodavau mergaites gatvėmis, rašydavau joms meilės laiškus – taip ir pradėjau rašyti. Mokiausi rašyti lygiai taip pat, kaip ir groti gitara – stengiausi išmokti akordus. Nemanau, kad galima pasakyti: „Aš tapau rašytoju“. Bet, kita vertus, negaliu pasakyti ir: „Aš gimiau rašytoju“. Tai veikiau būtinybė nei pasirinkimas.
Pragmatiškai kalbant, žmonėms, norintiems, kad jų tekstas būtų išleistas, paprastai duodu vieną patarimą – ant voko užrašyti leidėjo vardą. Savo rankraštį nusiunčiau p. Jean-Marie Laclavetine į Gallimard‘ą, tai jis išleido Pennacą ir aš pamaniau, kad jam turėtų patikti tai, ką rašau. Praėjo nemažai laiko... bet vis dėlto mano strategija suveikė!
- Daugelis šiuolaikinių rašytojų, be romanų, dramų, scenarijų rašymo, režisūros, politikos, žurnalistikos ir kt., užsiima ir „kita veikla“. Jūs „oficialiai“ ką nors veikiate?
- Žinoma, mudu su broliu Stephane‘u pastatėme filmą „Subtilumas“ („La delicatesse“) pagal mano romaną.
- „Subtilumas“ – aštuntasis Jūsų romanas, sulaukęs daugiausia skaitytojų, Prancūzijoje išleistas 700 tūkstančių egzempliorių tiražu, išverstas 21 šalyje. Kaip kilo mintis jį ekranizuoti?
- Daugelis mano knygų yra adaptuojamos ekranui. Bet kinas ir rašymas yra skirtingi dalykai. Aš rašau romanus, bet, kita vertus, labai norėjau sukurti filmą.
Dalydamas interviu, kai pasirodė knyga, dalyvaudamas diskusijose, supratau, kad „Subtilumo“ istorija man labai artima, kad su ja mane sieja ypatingas ryšys. Parašius šią knygą, mano paties istorija liko neužbaigta. Išėjus kitoms knygos, pasijusdavau pavargęs, norėdavau imtis ko kito, o nuo „Subtilumo“ negalėjau atsiplėšti, vis norėjau apie ją kalbėti, būti su ja.
- Kaip vyko aktorių atranka?
- Iškart davėme paskaityti scenarijų Audrey Tautou – tai prilygo beprotiškai svajonei, nors ir buvom įsitikinę, kad personažas – tai ji, tik abejojome, ar sutiks.
- Kuo Audrey Tautou jums pasirodė kaip tik „tas personažas“?
- Tuo metu, kai rašiau scenarijų, teatre pamačiau Ibseno „Lėlių namus“, kur Audrey vaidino, ir buvau pakerėtas. Mane sužavėjo tai, kad iš jos sklido jėga, trapumas ir komiška energija vienu metu.
Žinojau, kad ji pajėgi dirbti labai skirtingais lygiais, kad ji labai išradinga. Ji geba įtikinamai iš vaikiškos moters virsti gyvenimo užgrūdinta moterimi ir pradėti naują gyvenimą. Audrey baiminosi, kad filme laikui bėgant ir vis susidūriant su kliūtimis, jos veikėja taps šalta, antipatiška, tačiau taip neįvyko.
- Kas Jums yra subtilumas, delikatumas?
- Atidumas kitam žmogui ir mokėjimas laiku sustoti.