Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas savo sprendimu įpareigojo (Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti) žurnalistę Laimą Lavaste atskleisti pavardę asmens, kuris jai papasakojo apie teismuose klestinčią korupciją, teisės normų nesilaikymą, teisėjų, ypač susitepusių abejotinais poelgiais, pataikavimą prokurorams bei valdžios atstovams.
LŽS pažymi, kad visuomenės informavimas apie galimus teisės pažeidimus pačioje teisinėje sistemoje – tai viešo intereso gynimas. Pastarųjų dienų įvykiai, kuomet net keletas teisėjų palieka šią sistemą dėl įvairių nusižengimų, dar kartą patvirtina rūpestį dėl teisingumo sistemos ir jos tarnų netinkamo elgesio. Todėl akivaizdu, kad straipsnio esmė buvo ne pats šaltinis, o jo pateikta informacija, kurią žurnalistė paviešino dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip pat visiškai akivaizdu, kad tik dėl pašnekovo saugumo, o ne dėl kokių kitų tikslų, jo pavardė nėra skelbiama.
Profesionalūs žurnalistai supranta ir palaiko kolegę, kuri tirdama galimą teismų korupciją atsisako vykdyti teismo nutartį, įpareigojančią atskleisti informacijos šaltinį. L. Lavaste įsitikinusi, kad straipsnyje prisistatyti nepanoręs teisėjas, atskleidęs kaip papirkinėjami jo kolegos, kaip advokatai, prokurorai ir teisėjai deriną bylų nuosprendžius, privalo likti nežinomas.
Todėl mes, LŽS Tarybos ir Valdybos nariai, viešai palaikome savo kolegę ir LŽS narę Laimą Lavaste bei kitus kolegas, kurie rizikuodami savo asmenine gerove siekia viešinti visuomenei aktualias temas. Ypatingo palaikymo nusipelno tie kolegos, kurie dirbdami sunkų ir rizikingą darbą vadovaujasi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu bei pažangia žodžio laisvę puoselėjančių ir ginančių šalių patirtimi, todėl imasi visų priemonių, kurios padėtų išsaugoti pasitikėjimą žurnalistais ir dėl to gina savo informacijos šaltinio paslaptį.
Kurdami ir priimdami savo Etikos kodeksą dar 1996 metais esame aiškiai deklaravę svarbiausius veiklos principus. Todėl norime teismams ir visuomenei viešai priminti, kad pagal galiojantį Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistai privalo laikytis Etikos kodekso. Pagal jį, „jeigu informacijos šaltinis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi teisės jo atskleisti“. Tokiu atveju žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę už skelbiamą informaciją.
LŽS taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. kovo 8 d. rekomendacijoje valstybėms narėms dėl žurnalistų teisės neatskleisti jų informacijos šaltinio teigiama, kad žurnalistų informacijos šaltinių gynimas yra pagrindinė žurnalistų darbo ir laisvės, taip pat žiniasklaidos laisvės sąlyga.
LŽS tikisi, kad vertindami kolegės Laimos Lavaste ir kitų kolegų profesinę veiklą siekiant apsaugoti informacijos šaltinius, teismai ir teisėjai viešą interesą vertins labiau nei norą išsiaiškinti, kas konkrečiai prabilo apie jų pačių profesinės gildijos problemas, kurias faktais jau yra patvirtinę ir skausmingi, bet tikri precedentai.
LŽS taip pat pateikia kolegės Laimos Lavaste viešai iškeltus klausimus dėl jos precedento:
1.Kokia kitą rytą atsibustų Lietuva, jei žurnalistė Laima Lavaste būtų išdavusi savo šaltinį? Į žurnalistus piliečiai kreipiasi po to, kai būna neišklausyti teismuose, Seime ir Prezidentūroje. Dažnai tai - paskutinė piliečių, patiriančių neteisybę, viltis. Jei žurnalistai išdavinėtų savo šaltinius, žmonės niekada nesijaustų Lietuvoje saugūs. Ar to siekiama?
2. Jei žurnalistė, sulaužiusi žurnalistų etikos principus, taptų išdavike, būtų sunaikinta ne tik kaip žmogus, bet ir kaip profesionalė. Kokius straipsnius begalėtų rašyti? O gal tai ir kerštas už jos nepalenkiamą poziciją?
3. Nepataisomas smūgis būtų suduotas ir Lietuvos žurnalistikai. Šaltinio paslaptis yra vienas iš pagrindinių laisvos spaudos principų. Paradoksalu, kad teismo nutartis žurnalistei išduoti šaltinį buvo priimta Sausio 13-ąją, minint 21-ąsias laisvės metines. O gal ir siekiama sunaikinti, sukompromituoti laisvą Lietuvos žurnalistiką, kuri tokia neparanki korumpuotai valdžiai. Tai rafinuotas ir apgalvotas būdas užčiaupti žurnalistiką?
4. Versdama žurnalistę išduoti jai apie negeroves teismų sistemoje papasakojusį asmenį, teisėsauga siekia išgąsdinti ir piliečius, kurie kreipiasi į žiniasklaidą ir žurnalistus, kurie rašo opiomis temomis. Akivaizdžiai parodoma - už tai būsite nubausti.
5. L. Lavaste straipsnyje pakanka medžiagos, kurią nagrinėjant galima gerinti teismų darbą. Teisėjų girtavimai, bylų pametimai, nusikaltėlių paleidimai anksčiau laiko - tai nuolatinės teismų sistemos blogybės, o ne jokia valstybės paslaptis.
6. Kas bus toliau teismams paskelbus tokią drastišką nutartį, kuri išskirtinė net visoje Europos Sąjungoje ir laisvajame pasaulyje? Teismai žino, kad Lietuvos ir ES įstatymai nenumato bausmės žurnalistams neišduodantiems savo šaltinius. Matyt, buvo tikimasi, kad iki to neprieis - po trijų apklausų STT ir dviejų teismų nutarčių žurnalistė pasiduos. Bet nepasidavė. Kas toliau?