Žinoma, tai retoriniai klausimai, padedantys atkreipti dėmesį į situacijos absurdiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, paprasto paaiškinimo, jog toks nešvankumo sureikšminimas politinėje darbotvarkėje atsiranda dėl politinės kultūros trūkumo, - čia taip pat neužteks.
Kai Lietuvoje dar tik buvo atrasti valstybininkai ir demaskuotos jų rezgamos pinklės, šių eilučių autorius taip pat kartą ar du sudalyvavo jų pasmerkimo chore. Tada atrodė, jog žmogus yra aukščiau už valstybę, jog ne valstybė, o žmogus yra savitikslis reiškinys. Tačiau bėgant laikui vis labiau ryškėjo tai, jog kylama į kovą prieš vadinamuosius valstybininkus ne vardan žmogaus apskritai ir humanistinių vertybių, o būtent dėl to, jog kai kurie labai įtakingi ir pinigingi žmonės panoro iškelti savo asmenį aukščiau valstybės institucijų, manydami, jog žaisti pagal visuotinai priimtas taisykles jiems yra pernelyg žema arba nenaudinga.
Labai pinigingi ir dėl to gerbtini žmonės be visa ko kito gali tenkinti savo poreikius, samdydami ne tik elitines prostitute, bet ir azartiškus žurnalistus, kurie, kaip pamatėme, norint sugeba greitai viską paversti chaosu, prisodrindami aplinką baisiais klyksmais ir sriūbavimais.
Dar kartą būtina pažymėti, jog kritika ir savikritika yra atviros visuomenės didelės vertybės. Tačiau, sutikite, vienas dalykas yra kritika, o visai kitas – viso reljefo užliejimas srutomis ir pastovus smarvės fono palaikymas iš maitinančių nekvapniųjų šaltinių, dėl ko daugelis žmonių visiškai apkvaista, apspangsta kaip musės nuo dichlofoso, praranda sugebėjimą blaiviai mąstyti.
Prašau man dabar iš tiesų nepasakoti juokų apie tai, kokie drąsuoliai ir žmogaus teisių gynėjai yra tie viešosios erdvės užkariautojai, kurie kiekvieną dieną su išsiliejusia tulžimi kaltina VSD, prokuratūrą ir kitas panašias institucijas būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, nevengdami bjauriausių nešvankybių.
Šiandien toks bandymas iki pašaknių suniekinti minėtas institucijas yra labiausiai tipiškas susiklosčiusios konjunktūros pavyzdys, prisitaikėlio veiklos sfera, o kartais tiesiog jau įsišaknijusios inercijos, riedėjimo pasroviui padarinys. Visi prisitaikėliai, pradedant prezidente ir baigiant labiausiai suviduriavusiu žurnalistu, šiandien su kažkokiu sadistiniu – mazochistiniu užmoju kertą per institucijos autoritetą, drauge valdantiesiems čia siekiant sukaišioti savo žmogeliukus, kurie pamaloninti postais nejaučia, kaip atrodo, didelio diskomforto dėl institucijos suniekinimo; čia pradeda vyrauti viską nustelbiantis imperatyvas – svarbiausia įtikti šeimininkui ar šeimininkei. Valstybės idėją šitaip pakeičia šeimininko idėja, nes iš tiesų institucinės moralės ir savigarbos sunaikinimas yra modernaus tipo valstybės substancinių pagrindų demontavimo pradžia, pagrindo suardymas.
Šis straipsnelis yra aprašomojo pobūdžio, kviečiantis įsižiūrėti į fenomeną, konstatuojantis, jog yra taip, o ne kitaip, nekeliantis analitinių tikslų nuodugniai atsakyti į klausimą – kodėl taip atsitiko, kad Lietuvoje įsivyravo nešvankybės kultūra, tampanti net politinių užkeikimų pagrindu. Sporadiškai bandžiau atkreipti dėmesį į tai, jog galbūt mūsų valstybės suniekinimui didelės reikšmės turėjo (turi) didelių ponų kaprizingumas, galimas daiktas, seksualinės patologijos politologiniam sureikšminimui pasitarnavo pačių žurnalistų kompleksai, kurie šitokiu būdu kovoja su savo šešėliais.
Tai, žinoma, yra tik kelių punktyrų pažymėjimas, toli nuo galutinio atsakymo į klausimą „kodėl“. Vis tik, kaip atrodo man, tokio galutinio atsakymo paieškose gali būti forsuojamos tiek optimistinė, tiek ir pesimistinė hipotezė.
Vienas iš galimų, daugiau ar mažiau tikėtinų atsakymų į klausimą – kodėl šalis paskendo nešvankybės jūroje, yra toks: dėl piktų kaimyninių šalių užmačių, veikiant mus bloga linkme, dezinformuojant, nuodijant iš išorės. Tokiame atsakyme išties galime išgirsti Putino žodžių, jog priešus reikia skandinti išvietėje, aidą. Įsivaizduokime, jog srutų duobėje apsemti iki pasmakrės žmonės nebesivysto morališkai, tačiau yra kaip tik tokio tipažo, kokio reikia energetinių išteklių vartotojai. Visados verta pagalvoti dėl to – ar už gražias akis gauna šimtamilijoninius pelnus Rusijos energetinių išteklių pardavimo tarpininkai (gi pati tarpininkavimo paslauga tiek nekainuoją), kokia jų tikroji misija Lietuvoje?
Skamba labai fantasmagoriškai, tačiau tokį atsakymą galima būtų vadinti pakankamai optimistiniu, nes čia galima teisintis, jog mus prie sienos prirėmė galingesnis, turintis milžiniškus resursus priešas, puoselėjant drauge svajonę, jog kada nors šita bangžuvė pasprings. Savo ruožtu tik neatšaukiamą nusiminimą žadinantis, pesimistinis paaiškinimas reikalautų atsakomybę prisiimti patiems, skelbiant kažką panašaus apie tai, jog esą sunykus tautos genofondui ir populiacijoje įsivyravus silpnaprotystei mes patys savo iniciatyva, niekieno neįtakojami laistomės srutomis ir dar iš džiaugsmo kleketuojame.