- Būdamas dvasininkas ir visų
žvilgsnius siekiantis kreipti į Kristų jūs nemėgstate patekti į
viešumą dėl asmeninių švenčių. Kita
vertus, gimtadienis yra Dievo dovana – diena, kai ateiname į šį
pasaulį. Kaip jūs, Lietuvos katalikų bažnyčios ganytojas, tikintis žmogus, priimate, vertinate, švenčiate savo gimimo dieną? Kas jums svarbiausia? O gal tikrai gimimo dienos šventimas šiandien pernelyg sureikšminamas? - lrytas.lt paklausė Vilniaus arkivyskupijos metropolito.
- Vieni žmonės labiau švenčia gimtadienius, kiti vardadienius. Dvasininkai dažniau linkę minėti pastaruosius, nes tai jų šventojo globėjo diena, gera proga paprašyti užtarimo, padėkoti už globėjo užtarimu gautas Dievo malones.
Man yra brangiausia kunigystės šventimų sukaktis, pernai aš paminėjau 50 metų kunigystės sukaktį. Šis minėjimas leidžia pažvelgti į nueitą pašaukimo kelią, kuris sąmoningai pasirinktas atsiliepiant į Viešpaties kvietimą.
Visai suprantama, kai vaikų, ypač mažų, gimtadienius švenčia tėvai, nes jie džiaugiasi, kiek paaugo jų rūpestėlis, kokių vaisių davė jų meilės pastangos. Tai yra šeimos šventė, kuri ir man buvo brangi, kol gyvi buvo mano tėveliai. Ir šiandien juos su dėkingumu prisimenu maldoje. Bet kuri šventė turi prasmę, kai ji švenčiama su dėkingumu, kai prisimenama Dievo Apvaizda.
Kas neatrodo tinkama, tai dėmesys asmeniui kaip tokiam, o ne jo veiklai, darbams ir ypač sričiai, kuriai tas gyvenimas skirtas. Labai sveikinčiau, jei šia proga būtų prisimenama Bažnyčia, jos rūpestis silpniausiais ir nuskriaustaisiais, žmonės paraginti nebūti abejingiems šalia esančio skausmui ir nepritekliui.
Tuo tarpu dėmesys mano gyvenimo detalėms, mano asmeniniams įspūdžiams tikrai nėra svarbus ir žmonių smalsavimo nederėtų skatinti, nes taip dėmesys nukreipiamas nuo tikrai svarbių dalykų.
- Nesinori banalybių, bet 75-eri gyvenimo metai žmogui – netrumpas laikas. Ką jaučiatės išmokęs per tuos metus? Už ką esate dėkingas?
- Dievui esu be galo dėkingas, kad padėjo eiti ne tokiu ir lengvu pašaukimo keliu, į kurį ankstyvoje jaunystėje pakvietė, kad brandaus amžiaus sulaukiau savo tėvelių žemėje, kuri laisva ir nepaisant iššūkių mūsų tautai leidžia kurti prasmingą gyvenimą.
Esu labai dėkingas visiems Vilniaus arkivyskupijos žmonėms – kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, - kurie mane šiltai pasitiko, priėmė ir su kuriais bendrai darbuojuosi jau du dešimtmečius.
Ko išmokau ar ko neišmokau ir nesuprantu – gali spręsti tik tie, kurie man talkina ir kurie kaip Dievo ir Šventojo Tėvo man pavesti ganomieji turi progą pažinti mano kunigišką ir vyskupišką tarnystę.