A.Dreseno filmu „Sustojimas pusiaukelėje“ ketvirtadienį sostinės kino teatre
„Pasaka“ prasidės Vokiečių kino dienos.
„Sustojime pusiaukelėje“ nagrinėjama vieną iš slepiamų temų -
susidūrimas su mirtimi. Keturiasdešimties metų vyriškiui diagnozuojamas
smegenų auglys. Gyventi liko keli mėnesiai. Kaip susitaikyti su tuo,
kas neišvengiamai turi įvykti? Ši juosta apdovanota pagrindiniu Kanų
kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizu.
48 metų A.Dresenas šiuo metu užimtas nauju dokumentiniu filmu, kurio
premjera numatyta Berlyno kino festivalyje. Tačiau režisierius sutiko
atsakyti į kelis „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Savo kūriniuose pasakojate istorijas, kurios gali nutikti kiekvienam, tačiau akcentuojate tai, kas nutylima ir ilgainiui tampa neliečiamu dalyku - tabu. Kodėl?
- Negaliu tvirtinti, kad specialiai ieškočiau tabu temų - tiesiog
filmuoju, kas mane domina. „Sustojimp pusiaukelėje“ idėja pati mane
susirado. 2010 metais, kai tik pradėjome dirbti, man asmeniškai nekaip
sekėsi - matote, net pražilau.
Be to, buvo daug mirčių aplinkui: mirė draugai, jų tėvai. Nuolat
susidurdamas su mirtimi, imi vis intensyviau apie ją galvoti. O
stereotipus kuria pati visuomenė. Net keista, kaip mirties tema
atsidūrė tarp tabu temų - juk anksčiau ar vėliau ji palies mus visus.
Taip pat, kaip ir senatvė.
Filme „Devintas debesis“ rodžiau aistrą tarp pagyvenusių žmonių. Nors
viešumoje vengiama užsiminti apie šią temą, tačiau kalbėdamas su
daugeliu vyresnio amžiaus pašnekovų supratau, kad jiems tai yra normalu.
Iškreipti požiūriai dažnai primetami iš šalies.
- Į faktą, kad dramos „Sustojimas pusiaukelėje“ herojui Frankui (aktorius Milanas Peschelis) liko gyventi nedaug, artimieji reaguoja skirtingai. Motina atsiriboja nuo sūnaus, o kiti šeimos nariai stengiasi būti kartu. Vadinasi, filme sprendžiamos ne tik akistatos su mirtimi, bet ir žmonių tarpusavio santykių problemos?
- Tiesa. Motinai per sunku, net neįmanoma grįžti pas sūnų ir žiūrėti,
kaip jis miršta. Tuo tarpu tėvo emocinis santykis su sūnumi pasikeičia.
Iš pradžių jis stengiasi išlikti stiprus, kontroliuoti susidariusią
situaciją, nuraminti žmoną, o vėliau tampa nepaprastai švelnus ir pats
pravirksta.
Tokie psichologiniai atsivėrimai mums buvo nepaprastai svarbūs.
Stengėmės suvokti ir parodyti, ką išgyvena tie, kurie susiduria su
skausmu, mirtimi ir kaip jie, likdami kartu, vienas su kitu elgiasi.
- Dialogai skamba taip, tarsi kalbantieji sakytų, ką jie iš tiesų mano ir jaučia, o ne atkartotų parašytą tekstą. Ar tiesa, kad daug improvizavote?
- Tam tikra prasme visas filmas buvo improvizacija, nes neturėjome iš
anksto parašyto scenarijaus. Kartu aptarėme ir kūrėme veikėjų
charakterius, sprendėme, kaip istorija turėtų būti papasakota nuo
pradžios iki pabaigos.
Daug dirbau su aktoriais bei komanda, kuri buvo nepaprastai maža -
septyni žmonės, o filmavimuose dažniausiai likdavo tik trys. Įtraukėme
ir neprofesionalius aktorius - gydytojus, slaugos darbuotojus. Jie
realūs personažai, kurie dirba savo darbą prieš pastatytą kamerą.
Nebuvo prasmės rašyti išgalvotus dialogus, nes medikai žino apie vėžį
daugiau.
Gydytojas kritinėje situacijoje elgiasi ir kalba kitaip nei mes galėtume
įsivaizduoti. Pavyzdžiui, filmo pradžioje, kuomet Frankui
diagnozuojamas vėžys, šią žinią perduoda Potsdamo klinikos
neurochirurgas. Jis turi atlaikyti panašias situacijas tris, keturis
kartus per savaitę.
Aš tiesiog paprašiau, kad su priešais sėdinčiais aktoriais jis bendrautų
kaip su savo pacientais. Likau sužavėtas. Didžiausią įspūdį man padarė
tai, kaip gydytojas suformulavo ir išsakė vilties nepaliekančią tiesą.
Jis kalbėjo itin dalykiškai, konkrečiai, nesileisdamas į emocijas ir
išlaikydamas ilgas tylos pauzes. Supratau, kad tyloje jis leidžia
kitiems žmonėms suvokti, kas iš tikrųjų vyksta ir kelti savo klausimus.
Aktoriams arba man, režisieriui, būtų sunku išspręsti šią situaciją taip
tiksliai, nesentimentaliai. Tokie dalykai tiesiogiai susiję su
patirtimi, jų nesuvaidinsi.
- Pagal filmo ištarmę, mirtis nėra tokia tragiška kaip gali pasirodyti - ji rodoma kaip išsilaisvinimas. Herojai turi išgyventi ir pereiti sunkius momentus, tačiau pabaigoje įvyksta savotiškas katarsis, apsivalymas. Sutiktumėte su šia interpretacija?
- Taip, Franko mirtis grąžina jo šeimos narius atgal į gyvenimą. Ėjimas
mirties link kartais būna labai sunkus, bauginantis, liūdnas, tačiau
pati mirtis dažniausiai yra apgaubta ramybe.
Finale mes akcentuojame susitaikymą - susirenka visa šeima ir
kiekvienas priima tai, kas vyksta, paprastai ir ramiai. Tuo metu
išgyvenamas katarsis - jūs absoliučiai teisi.
Kitas įdomus momentas, kad herojaus dukrą Lili vaidinanti aktorė Talisa
Lilli Lemke, būdama dešimties, taip pat prarado savo motiną. Mergaitė
stovėjo ligoninėje prie mirštančiosios lovos ir pasakė lygiai tą patį
sakinį, kuriuo baigiame filmą - „Man reikia eiti į treniruotę“.
Atrankos metu ir tik pradėjęs filmuoti truputėlį nerimavau, nes
nežinojau, kaip T.L.Lemke įveiks psichologinį krūvį, maniau, kad gal
tema jai per skaudi, juk tai jos pačios realybė. Tačiau, turiu
pripažinti, jog nustebau pamatęs, kaip šauniai ji tvarkėsi su nesenais
prisiminimais ir kaip ji, realiai išgyvenusi didžiulį sukrėtimą, tapo
stabiliu, socialiu žmogumi.
Mums tai buvo gyvas pavyzdys, kaip vaikai suvokia esminius įvykius ir ko
jie pasisemia iš savo karčios patirties.
- Turbūt todėl kritiniu momentu, kai herojaus žmona Simona (aktorė Steffi Kuhnert) suabejoja, ar nebūtų geriau išvežti Franką į ligoninę, slaugė atremia, jog vaikai turi matyti, kaip miršta jų tėvas, nes tai yra natūralus procesas ir nėra čia ko slėpti?
- Slaugė sako, kad jei tą baisią akimirką išveši tėvą į ligoninę, tai
vaikų atmintyje ir liks įsirėžęs suvokimas, kad mirtis yra žiauri,
skausminga, nenatūrali. Prisimintume šimto metų nesiekiančią istoriją:
juk buvo savaime suprantama, kad seneliai karšinami ir miršta namie, o
jų vaikai, anūkai būna šalia, tad gali užuosti mirties kvapą, paliesti
mirusiųjų kūnus.
Tuo tarpu mūsų moderni visuomenė stengiasi išstumti visus sunkumus iš
savo šeimų, iš gyvenimo. Nebejaučiame atsakomybės už senstančius tėvus,
tad mieliau atiduodame juos į senelių namus ar prieglaudas.
Panašūs dalykai vyksta ir su vaikais, ir su sunkiais ligoniais.
Nenorime turėti nieko bendra su tuo, kas mums atrodo nemalonu. Tačiau
problemų, skausmo ir baimių taip paprastai nepašalinsi. Atvirkščiai,
jos plečiasi, auga, nes natūralumo lieka vis mažiau ir mažiau.
- Kaip su vaidmeniu tvarkėsi pagrindinis aktorius M.Peschelis? Juk jo personažas keičiasi ir iš fiziologinės, ir iš psichologinės pusės?
- Milanas - puikus teatro aktorius. Pažinojau jį iš anksčiau - iš
filmų, teatro spektaklių, nors kartu dirbome pirmą kartą. Jis iškart
įsijungė į darbą - neapsimetinėjo ir nedemonstravo tūkstančio
apsauginių kaukių. Aktoriai viską darė patys, kažkokių specialių
užduočių jiems nedaviau. Svarbiausia, ką reikėjo jiems padaryti -
psichologiškai įsijausti ir būti tam tikroje situacijoje.
Fizinis pasikeitimas šiuo atveju buvo paprasčiausias - Milanui teko
nusiskusti plikai. Bet kai artėjo akimirka, kai jo personažas, jau
ligos palaužtas, nebegali vaikščioti ir visam laikui prikaustomas prie
lovos, jis ėmė smarkiai keistis. Tapo tarsi kitu žmogumi.
Juk mes narstėme temą, kurią paprastai bandome nuneigti. Ir šiaip -
gyvendami dažniausiai negalvojame, kad turėsime mirti. O filmuodami
nuolatos primindavome sau neišvengiamos baigties faktą, kas nebuvo taip
lengva. Kone visi filmavimo grupės nariai turėjo pereiti per vidinę
tamsą, kol galiausiai darėsi vis šviesiau ir netgi linksma, nes
bandydamas juokauti bandai išsilaisvinti.
Egzistenciją palengvina humoras
* A.Dreseno filmuose greta realistinių, pusiau dokumentiniu stiliumi
nufilmuotų įžvalgų dažnai išryškėja ir emocinė siužeto linija, o
egzistencinį krūvį palengvina taiklus humoras.
* Tragikomedijoje „Kavinė „Halbe Treppe“ („Halbe Treppe“, 2002) dvi poros
netikėtai susikeitė partneriais, bandydamos įveikti pilkas mintis,
rutiną ir gauti iš gyvenimo daugiau nei jis gali duoti.
* „Vasara Berlyne“ („Sommer vorm Balkon“, 2005 m.) kompaktiškai sutilpo
viename balkone, kur maži norai ir dideli jausmai buvo nuplaunami pigiu
vynu.
* Filme „Devintas debesis“ („Wolke 9“, 2009 m.) nuogi suvytę kūnai liudijo
meilę, nepaisančią amžiaus ribų.
* Vokiečių kino dienas“ rengia Goethe‘s institutas, kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje ir Lietuvoje.