Tuo tarpu kai kurie parapijos gyventojai nepatenkinti vietos klebono vykdoma bažnytine rinkliava, skirta bažnyčiai ir kitiems kulto statiniams išlaikyti, manydami, kad tai pernelyg sunki našta parapijiečiams sunkmetį išgyvenančioje Lietuvoje. Nekalbant apie rinkliavų dydžius ir galimybes žmogui jas sumokėti, klebono Petro Smilgio paklausėme, ar Salantų bažnyčia – ne per didelė prabanga palyginti mažai parapijai? Kas šiandien likę iš parapijos, kuri prieš šimtą metų iš savanoriškų aukų sugebėjo šį architektūros šedevrą pastatyti?
Tarp amžių - praraja, o išlaikyti - parapijiečių pareiga
Salantų bažnyčia, kokią ją šiandien matome, iškilo prieš šimtą metų, darbai, įskaitant ir projekto rengimą, truko daugiau kaip dešimtmetį. Pernai išleistoje šią sukaktį pažyminčioje knygoje „Salantų bažnyčia“ pateikta nemažai informacijos apie statybos eigą. Didžioji dalis lėšų surinkta kalėdojant, renkant aukas pamaldų metu, mažesnę dalį sudarė pavienių asmenų aukos. Apskaičiuota, kad nuo 1901-ųjų iki 1912 m. medžiagų gamybai ir bažnyčios statybai išleista per 95 tūkst. carinės Rusijos rublių, visa tai sunešė vietos gyventojai.
Praėjusio amžiaus pradžioje, kai bažnyčia ir buvo statoma, iš Žemaičių vyskupijos kalendoriuje pateiktos statistikos matyti, kad Salantų parapijoje tada gyveno 9,5 tūkst. gyventojų katalikų, o 1912 m. šis skaičius kilstelėjo iki 12 tūkst. Tad vienam gyventojui per visą statybos laikotarpį nereikėjo paaukoti nė dešimties rublių, kad šis didingas statinys iškiltų.
Prieš dešimt metų Salantų parapijos kaimuose ir miesteliuose gyveno jau tik mažiau nei 5 tūkst. gyventojų, o dabar jų likę dar mažiau. Praėjusių metų surašymas parodė, kad Kretingos r. gyventojų per dešimtmetį sumažėjo apie 10 proc., tas procesas neabejotinai palietė ir Salantų parapiją. Be to, reikėtų įvertinti, kad, palyginti su praėjusio amžiaus pradžios situacija, pakito tikinčiųjų procentas.
Tad ar šiandienė Salantų bažnyčia – ne per didelė prabanga daugiau kaip perpus, o gal ir tris kartus sumenkusiai parapijai?
"Prieš atsakant į klausimą reikia pažymėti, kad valstybė neremia jokios konfesijos. Per projektus, dažniausiai kultūros paveldo institucijas, į parapijas ateina tam tikros lėšos, tačiau tai labiau išimtis, o ne dėsningumas. Taisyklė yra viena ir ta pati: parapijos nuo seno ir visais laikais išsilaikė iš parapijiečių lėšų. Šalia rinkliavų buvo ir ūkinė veikla, Salantuose kažkada veikė arbatinė, vyresnieji žmonės puikiai ją prisimena, jos pajamos papildydavo rinkliavas. Bet iš esmės parapiją išlaiko jos tikintieji, tai numato ir bažnytinė teisė", - sakė Salantų klebonas.
P.Smilgys citavo Katalikų Bažnyčioje nuo 1983 m. galiojantį Kanonų teisės kodeksą, kuris nusako vidinę-juridinę Bažnyčios sąrangą, apibrėžia tiek jos fizinių, tiek juridinių asmenų teises ir pareigas, sakramentinį gyvenimą, bausmes ir procesus.
"Pareiga finansiškai prisidėti prie Bažnyčios poreikių numatyta šiame teisyne, tą pareigą reikia suprasti ir suvokti kaip elementarų ir savaime suprantamą dalyką, būdingą bet kokiai žmonių bendruomenės organizavimosi formai: valstybei, visuomeninėms organizacijoms, partijoms ir pan. Taigi cituoju: „Bažnyčia turi prigimtinę teisę reikalauti iš tikinčiųjų to, kas būtina, siekiant jai būdingų tikslų (...) Tikintieji suteikia paramą Bažnyčiai, mokėdami nustatytus mokesčius ir laikydamiesi šiuo klausimu Vyskupų Konferencijos nustatytų normų (...) Klebonas pagal teisės normas atstovauja parapijai visuose juridiniuose veiksmuose; jis rūpinasi parapijos turto administravimu (...) Visi administratoriai privalo vykdyti savo pareigas, kaip rūpestingas šeimos tėvas, todėl jie privalo budėti, kad jų rūpesčiui patikėtas turtas nebūtų sunaikintas ar sugadintas“.
Atsakomybę jaučiantis klebonas turi suvokti, jog jam pavesta rūpintis visu materialiniu parapijos turtu, o kad atliktų šią pareigą, klebonui gali tekti nustatyti ir aukos dydį, tačiau tai padiktuoja numatomi darbai, o ne klebono ambicijos. Šia prasme kiekviena parapija gali skirtis viena nuo kitos, nes bažnyčių dydžiai skirtingi, kitoks nekilnojamasis turtas ir jo apimtys.
Svarbu aiški diferenciacija ir siekis išlaikyti du pagrindinius principus: solidarumą ir teisingumą, nes išlaikymo našta turi dalytis kiekvienas parapijos narys, o ne vien kiekvieną sekmadienį lankantysis bažnyčią", - „Ūkininko patarėjui“ priminė Salantų klebonas P.Smilgys.
Lėšų nepakanka eiliniam remontui
Trečius metus misiją Salantuose atliekantis klebonas – pavydėtino išsilavinimo žmogus, kokių Salantai iki šiol, ko gero, neregėjo. P.Smilgys mokėsi buhalterinės apskaitos technikume, anuometės Žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete, baigė Telšių kunigų seminariją, Popiežiškajame Laterano universitete Romoje įgijo bažnytinės teisės licenciato laipsnį, tame pačiame universitete tęsė doktorantūros studijas ir apsigynė bažnytinės teisės daktaro disertaciją. Lietuvoje dėstė viešąją bažnytinę teisę, bausmes ir advokatūrą, bažnytinių kanonų teisę, romėnų teisę bei advokatų etiką, italų kalbą ir kt.
Šiandien šis šviesus žmogus atsikėlė į provinciją ir vadovauja užkampio parapijai.
"Kunigai į vienas ar kitas parapijas skiriami vyskupo sprendimu, o aš, kaip einantis klebono pareigas, darbuočiausi kur bepaskirtų. Nesu dirbęs kaimiškoje parapijoje, kuri turėtų tokią didingą bažnyčią. O visas aplink bažnyčią esantis paveldas, kuris atiteko iš ankstesnių laikų, savaime suprantama, diktuoja ir tam tikrą kryptį klebono administracinėje veikloje. Dabar tai savo narių skaičiumi be galo maža parapija. Todėl net nebandau žmonėms siūlyti, kad mes susitvarkytume bažnyčios stogą – parapijai tai būtų ne pagal kišenę.
Panašiai ir su vargonų remontu – dabar bažnyčioje grojama elektriniais vargonais, o autentiški vargonai neveikia, jų remontas kainuotų apie 100 tūkst. litų. Tokių projektų žmonėms net nepristatau, bet kelių ieškau, varstau valdiškų institucijų duris. Juk Salantų bažnyčia – kultūros paveldo objektas, nieko blogo, jeigu valstybė, matydama, kad tai ne vien tik konkrečius poreikius atliekantis objektas, bet ir kultūros paveldo dalis, tokiam stambiam kapitaliniam darbui lėšų skirtų.
Tačiau yra minimalių, einamųjų darbų, kurių negalima atidėlioti – pakeitėme stogą bendruomenės namams, įrengiama šildymo sistema. Mes kamšome skyles. Radau kiaurą stogą – turiu jį sutvarkyti. Kuo pasiteisinčiau kaip klebonas, jeigu tų darbų nedaryčiau? Reikia kiek įmanoma daugiau jų padaryti, nepaliekant ateičiai. Gal ir pasirodyčiau geras, jeigu to nedaryčiau, nerinkčiau pinigų, bet kažkas ateityje turės tą pareigą atlikti. Norėdamas pabūti geras metus dvejus, kitam klebonui, o ir tiems patiems žmonėms užkraučiau tokią naštą, kad ateityje jiems būtų be galo sunku", - kalbėjo klebonas P. Smilgys.
Ir pripažino: jei prieš šimtą metų parapijai buvo pagal jėgas bažnyčią pastatyti, dabar net eilinį remontą atlikti – sunkiai įveikiamas darbas.
Persipynė vargas ir veltėdystė
Per dvejus tarnavimo Salantų parapijoje metus P.Smilgys spėjo pažinti žmones, žino, kur ir kuo jie gyvena. Kažkada kleboną sukrėtė kitame Lietuvos krašte matytas vaizdas, kai basą moterį su vaikais girtas vyras žiemą išvijo į lauką. Salantuose tokių reginių nematė, tačiau sunki kaimo žmonių, ypač pagyvenusių dalia verčia abejoti, ar Lietuvoje einama teisinga kryptimi.
- Kaimai nyksta. Kai lankau atokesnius kaimus, vienkiemius, ne iš vieno vyresnio amžiaus žmogaus išgirstu pageidavimą, kad atgimtų anų laikų špitolės, žmogui svarbu, kad arti būtų bažnyčia ir gydytojas. Kai kuriuose kaimuose senoliai skundžiasi, jog neturi kur duonos nusipirkti, o juk kai kuriems nuo durų iki vartų nueiti yra žygdarbis. Ar bažnyčia galėtų prisidėti prie prekių pristatymo į
atokius kaimus? Dabar atvažiuoja vadinamosios „autolavkės“, parduotuvės ant ratų, tik yra tekę girdėti, kad jos atveža produktus su pasibaigusia garantija.
Žinočiau, kaip šią paslaugą įgyvendinti, bet reikėtų tam tikrų lėšų. Juk parapijoje galėtų būti asmuo, kuris išsiaiškintų žmogaus poreikius, nupirktų produktų krepšelį ir nuvežtų. Būtų labai aišku, iš konkrečių parduotuvių, tai nebūtų joks verslas, tik patarnavimas ir tiek. Autobusai taip pat ne visur važiuoja, į vieną pakraštį du kartus per savaitę, į kitą – tik savaitgalį, - kaimo problemas vardijo P.Smilgys.
Klebonas stebisi, kad kartais paramą makaronais ar kruopomis gauna sveiki drūti žmonės, kurie galėtų už tai bent atidirbti. Kad ir malkų neįgaliesiems paruošti.
Minėtoje knygoje apie Salantų bažnyčią išspausdinti mūsų akimis įdomūs šimtmečio senumo dokumentai – Salantų klebonų rašyti raportai vyskupams. Juose išvardijamos ir parapijiečių ydos – girtuoklystė, modernūs šokiai ir tai, kad „svirneliuose-kamarose nemažai vainikų nuvysta“. Paklaustas, ar ir šiais laikais tenka rašyti tokius raportus, klebonas P.Smilgys atsakė, kad tikrai nereikia, tačiau turi savo požiūrį į šiuolaikines žmonių ydas.
"Ne, nerašau. Tačiau blogybių yra ir mieste, ir kaime, tik mieste jos ne taip pastebimos, o kaime visi viską mato. Kartais stebina atsainus, lengvabūdiškas tėvų požiūris į vaikus dėl rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo. Ir kaimo turizmo sodybos neretai naudojamos vien tik jaunimui pritraukti, kur jie akivaizdžiai vyksta pagerti.
Jeigu aš būčiau tėvas, problemą matyčiau ir nežinau, kaip reaguočiau. Labai stebina neužimtumas, tai labiau matyti pagyvenus užsienyje. Negaliu suprasti, iš kur tiek daug laisvo laiko, ypač tarp jaunimo. Daugiau ar mažiau visi turi žemės sklypelius, patys gali šį tą užsiauginti. Ir kai matau miestelyje šlitinėjant, nieko neveikiant, alų geriant, man kyla klausimas: ką daro tėvai? Negali žmogus turėti tiek daug laisvo laiko.
Politika, kuri vykdoma socialinėje srityje, skatina tinginystę ir nieko neveikimą. Gauni kruopų ar makaronų ir atidirbti už tai nereikia... Makaronai šiaip sau neatsirado, juos kažkas paaukojo, dovanojo. Kodėl reikėtų duoti ir nieko už tai nepareikalauti? Kur teisingumas?" – šiuolaikinio gyvenimo keistenybėmis stebisi Salantų klebonas.
Visi nustemba unikalia šventove
Dar tais laikais, kai P.Smilgys negalėjo nė manyti, jog teks gyventi Salantuose, grįždamas iš Klaipėdos technikumo į gimtąjį Mažeikių rajoną ne kartą yra važiavęs per Salantus, bet niekada jais nesidomėjo.
"Būčiau nenuoširdus, jeigu sakyčiau, kad tais laikais Salantais domėjausi, todėl negalėčiau ir tvirtinti, ar jie tada man kuo patiko, ar nepatiko. Kelias iš Klaipėdos į Mažeikius vedė per Salantus, neretai juos pravažiuodavau jau sutemus. Ir dabar daug miestelių pravažiuoji, bet kol neužsuki, nepasižiūri, tol ir nesidomi. Taigi kol negavau į rankas paskyrimo, specialiai Salantais ir nesidomėjau", – sakė klebonas.
Paklaustas, o dabar, kai jau pažino, ar pastebi, kuo Salantai galėtų patraukti ir kuo prie to galėtų prisidėti bažnyčia, P.Smilgys atsakė, kad veikti šioje srityje yra ką.
"Atimkime šią bažnyčią iš Salantų arba vienuolyno ansamblį iš Kretingos – kas dar patrauktų į šias vietas lankytojus? Ar valdžiai nereikėtų pamąstyti, ką padaryti? Tuo reikalu labiausiai užsidegęs Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus. Gali prisidėti ir bažnyčia, darome tai, ką įstengiame. Kad vasarą bet kas galėtų užsukti ir pažiūrėti, bažnyčią nuo ankstaus ryto laikome atidarytą. Smagu septintą ryto sutikti kokį vokietį, kuris, keltu atsikėlęs į Klaipėdą, dviračiu važiuoja per Palangą, Kretingą, Salantus, susipažįsta su įdomybėmis, po to suka į Rygą, Taliną, o iš ten keltu grįžta į Vokietiją.
Kiek sutikta rusų, ispanų, italų. Visi jie nustemba, kad kaime turime bažnyčią, kuri nedarytų gėdos net didmiesčiui. Kiek nuo mūsų priklausys, tą padarysime ir palaikysime, neišnaudotų galimybių yra. Reikia tiek nedaug – laiptus į bokštą padaryti ir langus atverti, kad būtų galima, saugiai užlipus, grožėtis Salantų ir jų apylinkių panorama. Dabar ten esančios kopėčios netinka masiniam lipimui. Puiku būtų įrengti bažnyčios muziejų.
Turime daugybę arnotų (liturginių rūbų), kurie šiandien guli skryniose, o jais galėtų grožėtis visuomenė. Bažnyčios istorijos ekspozicijai didelių lėšų nereikėtų, tada būtų galimybė ir turistui kažką pamatyti. Juk bažnyčios archyve saugomas Vydūno laiškas, vyskupo Motiejaus Valančiaus parašas, prelatas Pranciškus Urbonavičius, kurio iniciatyva ši bažnyčia ir pastatyta, salantiškiams 1905 m. atstovavo Didžiajame Vilniaus Seime, du dešimtmečius buvo Salantų klebonu. Tai istorija, kuri neabejotinai sudomintų ir vietos gyventojus, ir Salantų svečius", – savo vizijomis dalijosi P.Smilgys.
Tik ar lemta bent dalį šių svajonių įgyvendinti, jeigu Salantų parapijos gyventojai piktinasi pagal Kanonų teisės kodeksą teisėtai renkamomis rinkliavomis?