Tačiau galima drąsiai teigti, kad Lietuva turi vieną bendrybę su Europos Sąjunga, kurios narė yra jau beveik 8 metus. Tai įvaizdžio problemos.
ES per visą savo egzistavimą taip ir nesugebėjo tapti kuo nors daugiau nei bendrais interesais pagrįsta sąjunga, turinčia didelį maišą pinigų.
Tik dėl šio maišo pro atviras sienas veržėmės prieš dešimtmetį. Ir tai natūralu ir ekonomiškai pagrįsta mūsų mažai Europos pakraštyje esančiai valstybei.
Tačiau Briuselis ir daugeliui europiečių netapo kuo nors daugiau nei galingųjų ES lyderių susitikimo štabu.
Jis tarsi traukia savo galimybėmis, bet atgraso biurokratiniais voratinkliais.
Ten, Briuselyje, verda diskusijos dėl ekonominės krizės supurtytos ES įvaizdžio. Jis kelia abejonių JAV, verčia raukytis Kiniją ir įžūliai šaipytis dujų čiaupelį sukiojančią Rusiją.
Kaip pataisyti ir prikelti naujam kvėpavimui pamirštą, o, anot kai kurių, ir net išduotą vieningosios bei taikios Europos idėją?
Kaip įtikinti žmones, kad stipri atskirų, bet vieningų šalių Europa, o ne aikštingų ir siaurų interesų besivaikančių pasipūtėlių valstybėlių sambūris garantuos sotesnę ateitį? Ir, beje, saugesnę.
Ne veltui daugelio nekenčiamas, tačiau nenuneigiamai talentą turintis garsusis investuotojas ir spekuliantas G.Sorosas neseniai iš esmės pakartojo Lenkijos finansų ministro žodžius, kad Europos laukia nauji konfliktai.
Priemonių, kaip šių konfliktų išvengti, tiesiogiai dar neieškoma.
Mat ant nosies – akivaizdi ES ekonominio stabilumo, o vėliau galbūt ir politinio subyrėjimo grėsmė. Ir tai – ne pasakos žmonėms bauginti ir ne pasaulio pabaigą pranašaujančių puspročių klejonės.
Antra vertus, akivaizdu, kad siūlomi receptai iš esmės yra pasirinkimas tarp blogų ir labai blogų variantų.
Tik po 2008 metų ekonominės krizės biurokratiniuose žaidimuose paskendusi ES atsibudo, kad keletas Bendrijos narių, švelniai tariant, prasilošė azartinių lošimų salonuose.
Plevėsų taip paprastai neišmesi, mat jie vis dėlto – šeimos dalis. Todėl Europą tenka gelbėti ne šiaip bandant atpratinti nuo skolų narkotikų, bet ir tempiant ten, kur labiausiai bijo atsidurti atsargūs ES integracijos šalininkai – federacijos link.
JAV ir Kinijai paprastai nusispjauti, jog Europa – tai žemynas, kuriame esama atskirų valstybių su skirtinga kultūra, kalbomis ir taisyklėmis.
Europa yra Europa ir krizė tai tik dar labiau paryškino – visi esame priklausomi vienas nuo kito, norime to ar ne.
O ar norime mes Europos federacijos? Tiesiogiai apie tai, žinoma, nekalbama.
Mat dauguma skirtingų šalių europiečių kaipmat pasišiauš: kur tai matyta – gyventi vienoje sąjungoje su vargingesnėmis, savas taisykles primetančiomis šalimis.
Toks euroskeptiškumas nėra jokia naujiena, bet po šią savaitę vykusio ES viršūnių susitikimo euroskeptikai įgavo daugiau pagrindo nerimui.
Mat kalbos apie fiskalinės politikos sugriežtinimą ir reguliavimą iš Briuselio tiesiogiai liečia mus visus.
Kitaip sakant, sudaromos galimybės dar didesnei Briuselio ar jo politiką lemiančių didžiųjų ES žaidėjų – Prancūzijos bei Vokietijos įtakai.
Kaip to išvengti? Kokios yra alternatyvos mažosioms šalims, tokioms kaip Lietuva?
Juk jos neturi jokios geopolitinės įtakos, yra paribyje ir todėl priverstos burtis į didesnes ar mažesnes sąjungas?
Atsakymus reikia tempti kone už ausų. Štai jau kovą greičiausiai bus pasirašyta nauja ES sutartis, o ką apie ją girdėjote jūs?
Prezidentūra viską piešia šviesioms spalvomis, bet beveik neargumentuoja.
Tik pabrėžia: girdi, Lietuva ne viskam pritaria ir gina savo interesus.
Kritikai atkerta, kad Lietuvai tradiciškai bet kuri ES sutartis tinka. Tik paduok – pirmi pasirašysime.
Žinoma, galima ir patiems drąsiai muštis į krūtinę: juk visi Lietuvoje dėmesį sutelkę į vietinės reikšmės skandalus ar į tai, jog „kelininkus žiema užklupo netikėtai”. Bet ar tai nėra provincialios visuomenės atspindys?
Juk tas provincialus, atsainus, o kartais ir arogantiškas aukščiausių valstybės pareigūnų požiūris – toliau tebesitęsiančio abejingumo ir nusivylimo receptas.
Kitaip tariant, terpė populizmui, kuriuo kartais mėgsta žongliruoti ne tik šalies politikai, bet ir Lietuvos diplomatija.
Mūsų žmonių tamsumas dažniausiai skatina nepagrįstas baimes dėl nežinojimo, ką visa tai reiškia, ir galiausiai – atmetimo reakciją.
Taip atsiranda ne argumentuotas, o populiarus, bukas ir primityvus skeptiškumas, kuriam šiemet vyksiantys Seimo rinkimai – pati geriausia terpė.
Tad nevertėtų nustebti, jog vieną dieną atsibusime neaišku kokioje sąjungoje ar net valstybėje. Mat nei pareigūnai teiksis paaiškinti, nei patys domėsimės, nei ES biurokratai ką nors pasakys.
Pilietinės visuomenės stuburas – aktyvių ir atsakingų piliečių bendruomenės, kuriamos ne projektais stalčiuose ar valdžios koridoriuose, o toje terpėje, kuri paprastai vadinama viešąja erdve.
Ir nereikia drovėtis, lietuviai: šiais laikais į ją patekti ir išsakyti argumentuotą nuomonę galite kiekvienas.